Marti ir anyta

Senovės Kinijoje, kai mergina ištekėdavo, jauna šeima turėdavo gyventi vyro namuose, o ji tarnaudavo savo vyrui ir jo motinai. Taip nutiko, kad viena mergina po vestuvių nebegalėjo ištverti nuolatinių savo anytos priekaištų, tad nusprendė jos atsikratyti.

Mergina kreipėsi į prekeivį žolelėmis, kuris buvo jos tėvo draugas ir pasakė jam:
– Nebegaliu daugiau gyventi su savo anyta. Aš jos nekenčiu. Ar negalėtumėte man padėti? Aš gerai sumokėsiu.
– O kuo gi aš galiu tau padėti? – paklausė žolininkas.
– Noriu, kad parduotumėte man nuodų. Nunuodysiu ją ir taip atsikratysiu visų rūpesčių – atsakė ši.
Po ilgų apmąstymų žolininkas tarė:
– Gerai, aš tau padėsiu. Bet turi suprasti du dalykus. Pirma, tu negali nunuodyti anytos iškart, nes taip žmonės supras, kas iš tiesų įvyko. Aš duosiu tau žolės, kuri marins ją pamažu, tad niekam neateis į galvą, kad ją nunuodijo…
Antra, kad galutinai užkirstumėm kelią bet kokiems įmanomiems įtarimams, turi suvaldyti savo pyktį, išmokti ją gerbti, mylėti, jos klausytis ir būti kantri. Tada niekas neįtars tavęs, kai ji numirs.

Mergina su viskuo sutiko, paėmė žoleles ir dėjo jas anytai į valgį. Be kita ko, ji išmoko save kontroliuoti, gerbti ir klausytis jos. Kai toji pamatė, kaip pasikeitė jos marti, tai visa širdimi ją pamilo. Ji visiems pasakojo, kad jos marti pati geriausia, tokia, apie kurią galima tik svajoti. Po pusmečio santykiai tarp jų tapo ne tik labai artimi, jie buvo kaip tarp tikros motinos ir dukters.

Ir štai vieną dieną mergina atėjo pas žolininką maldaudama:
– Dėl viso kas šventa, meldžiu, išgelbėkit mano anytą nuo tų nuodų, kurių jai daviau. Nebenoriu jos mirties. Ji tapo pačia nuostabiausia uošviene, ir aš ją pamilau.

Žolininkas nusišypsojęs atsakė:
– Nesijaudink, nedaviau tau jokių nuodų. Tai tebuvo paprasčiausi prieskoniai. Nuodai buvo tavo galvoje, ir tu pati jų atsikratei.

(vertimas – Natalja Balinskaja,  iliustracija – Marta Shmatava)