Laiškas Dievui

Kartą prieš didžiąsias žiemos šventes pradinių klasių mokytoja pasiūlė savo mokiniams parašyti rašinėlį apie tai, ko jie norėtų paprašyti Dievo. Grįžusi namo ji sėdo skaityti vaikų kūrinių. Vienas iš jų taip sukrėtė jos širdį, kad ašaros pradėjo tekėti upeliais.

Į kambarį įėjo mokytojos vyras.
– Kas nutiko, mieloji, kodėl tu verki?
– Štai, perskaityk, – ir ji ištiesė sąsiuvinį.

“Dieve, šiandien noriu Tavęs paprašyti išpildyti tik vieną, galbūt keistą, mano norą. Nors trumpam paversk mane televizoriumi. Aš labai noriu, kad šeima vakarais susirinktų kartu ir paklausytų, kas įdomaus man nutiko per dieną. Noriu likti tėvo draugijoje, kai jis grįžta vakare namo pavargęs. Kad mama, kai jai bus liūdna, prieitų prie manęs. Kad manimi džiaugtųsi kaip tuo nauju televizoriumi, kuris mūsų bute užima beveik visą sieną. Aš noriu nors trumpai pagyventi kaip bet kuris televizorius!“
– Vargšas vaikas… Ir atsiranda gi tokių tėvų… – Sutriko vyras.
Žmona pakėlė ašarotas akis:
– Mielasis, tai parašė MŪSŲ sūnus…
**
(iliustracija – Lisi Martin)