Žmona-Deivė

Dar prieš pusantro tūkstančio metų buvo žmonių, suvokiančių žmogaus minties energijos savybes ir galią, apie tai pasakoja išmintingos sakmės. Ar norite, jums vieną iš jų papasakosiu?

– Taip.

– Išversiu ją iš senovės kalbos į šiuolaikinę, o anksčiau joje figūravusius daiktus pakeisiu šiuolaikiniais, kad esmė būtų aiškesnė. Tik pasakyk man, ką šiandien dažniausiai daro vyras, daugiau nei metus vedęs moterį? Ką jis daro grįžęs namo?

– Na, daugelis, jei negeria, atsisėda prie televizoriaus, skaito laikraštį, žiūri televizorių. Šiukšles gali išnešti, jei žmona paprašys.

– O moterys?

– Taigi moterys, aišku, kad gamina vakarienę, plauna indus.

– Supratau. Senovinę sakmę bus lengva išversti į šiuolaikišką kalbą.

**

Kažkada gyveno paprasti vyras ir žmona. Žmonos vardas buvo Elena, vyro – Jonas.

Grįždavo vyras iš darbo, atsisėsdavo fotelyje prie televizoriaus, skaitydavo laikraštį. Jo žmona Elena virė vakarienę. Ji patiekdavo savo vyrui vakarienę ir niurzgėjo, kad jis nedaro namuose nieko vertingo, kad uždirba mažai pinigų. Joną erzino žmonos niurzgėjimas. Bet jis jai grubiai neatsakė, tiesiog pagalvojo: “Pati – kutvela, dar man kažką nurodinėja“. Kai jis vedė, ji buvo visiškai kitokia – graži, švelni”.
Kartą, kai niurzganti žmona pareikalavo, kad Jonas išneštų šiukšles, jis nenoriai atsitraukė nuo televizoriaus ir nuėjo į kiemą. Grįždamas, jis sustojo prie namo durų ir mintimis kreipėsi į Dievą:

– O, Viešpatė, o Viešpatė ! Koks nevykęs mano gyvenimas. Nejaugi teks visą gyvenimą praleisti su tokia niurzgiančia ir negražia žmona? Tai ne gyvenimas, o nuolatinės kančios.

Ir staiga Jonas išgirdo tylų Dievo balsą:

– Galėčiau padėti tavo nelaimei, galėčiau tau skirti gražią deivę į žmonas, bet jei kaimynai pamatys staigius tavo likimo pokyčius, jie labai nustebs. Padarykime taip: palaipsniui keisiu tavo žmoną, įskiepysiu jai deivės dvasią ir pagerinsiu jos išvaizdą. Tik atsimink, jei nori gyventi su deive, ir tavo paties gyvenimas turėtų tapti vertas deivės.

– Ačiū, Dieve. Bet kuris vyras gali pakeisti savo gyvenimą dėl deivės. Tiesiog pasakyk man, kada pradėsi keisti mano žmoną?

– Šiek tiek pakeisiu jau dabar. Ir kiekvieną minutę keisiu ją į gerąją pusę.

Jonas įėjo į savo namus, atsisėdo į fotelį, paėmė laikraštį ir vėl įjungė televizorių. Tik laikraščio neišeina skaityti, ir televizoriaus žiūrėti. Nekantrauja pamatyti – ar jo žmona nors šiek tiek keičiasi?

Jis atsikėlė, atidarė virtuvės duris, atsirėmė petimi į durų staktą ir pradėjo stebėti žmoną. Ji stovėjo atsukusi jam nugarą, plovė po vakarienės likusius indus.

Elena staiga pajuto žvilgsnį ir pasisuko durų pusėn. Jų žvilgsniai susitiko. Jonas pažvelgė į savo žmoną ir pagalvojo: “Ne, mano žmonoje nėra jokių pokyčių”.

Elena, pamačiusi neįprastą vyro dėmesį ir nieko nesuvokdama, staiga pataisė plaukus, jos skruostuose blykstelėjo raudonis, kai ji paklausė:

– Ko tu, Jonai, taip įdėmiai į mane žiūri?

Vyras nesugalvojo, ką pasakyti, susigėdo ir staiga pasakė:

– Galbūt galiu padėti tau plauti indus?

– Indus? Man padėti? – tyliai paklausė nustebusi žmona, nuimdama suteptą prijuostę, – taigi aš jau juos išploviau.

“Na, iš tikrųjų, keičiasi akyse, – pagalvojo Jonas, – staiga tapo gražesnė.“

Ir jis pradėjo šluostyti indus.

Kitą dieną po darbo jis nekantriai skubėjo namo. Nekantravo pamatyti, kaip jo rūsti žmona pamažu bus paversta deive.

“O gal joje jau yra daug deivės? O aš iki šiol visiškai nepasikeičiau. Dėl visa ko, nupirksiu gėlių, kad neapsikvailinčiau deivės akivaizdoje.“

Atsidarė namų durys, ir pasimetė apstulbęs Jonas. Priešais jį stovėjo Elena, pasipuošusi progine suknele, ta pačia, kurią jis nupirko prieš metus. Šukuosena tvarkinga ir juosta plaukuose. Jis buvo sutrikęs ir nerangiai ištiesė gėles, nenuleisdamas akių nuo Elenos.

Ji paėmė gėles ir šiek tiek aiktelėjo ir paraudo nuleidusi žvilgsnį.

“Oi, kokios gražios deivių blakstienos! Koks švelnus jų charakteris! Koks neįprastas jų vidinis grožis ir išvaizda!” Jonas aiktelėjo, pamatęs padengtą servizo įrankiais stalą, ant kurio degė dvi žvakės, stovėjo dvi taurės, o maistas viliojo dieviškais aromatais. Kai jis atsisėdo prie stalo, Elena taip pat atsisėdo priešais, tačiau staiga pašoko sakydama:

– Atsiprašau, pamiršau įjungti tau televizorių, ir nupirkau šios dienos laikraščius.
– Man nereikia televizoriaus, ir laikraščių nesinori skaityti, ten vis apie tą patį rašo, – nuoširdžiai atsakė Jonas, – geriau pasakyk man, kaip norėtum praleisti šeštadienį, rytojaus dieną?

Visiškai nustebusi Elena paklausė: – O tu?

– Nupirkau du bilietus į teatrą. Bet gal dienos metu tu norėsi pasivaikščioti po parduotuves? Kadangi ruošiamės į teatrą, pirmiausia turime nueiti į parduotuvę ir nupirkti tau suknelę, kuri būtų verta tavęs.

Jonas vos neištarė: „būtų verta deivės“, suglumo, pažvelgė į ją ir vėl aiktelėjo. Priešais jį prie stalo sėdėjo deivė. Jos veidas spindėjo iš laimės, akys švytėjo. Ji paslaptingai šypsojosi. “O Dieve, kokios gražios tos deivės! Ir jei ji kasdien gražėja, ar aš tikrai būsiu jos vertas?” – pagalvojo Jonas, ir staiga, lyg žaibas, kilo mintis: „Turiu spėti! Kol deivė yra šalia. Reikia jos maldauti, kad pagimdytų man vaiką. Tai bus mano ir nuostabiausios deivės vaikas.“

– Apie ką galvoji, Jonai, matau jaudulį tavo veide? – paklausė Elena.

Jis susijaudino ir nežinojo kaip prabilti apie šį norą. Juk ne juokai prašyti deivės vaiko. Dievas nežadėjo jam tokios dovanos. Jis atsistojo ir, paraudęs, ištarė:

– Nežinau, ar įmanoma, bet aš… norėjau pasakyti…seniai noriu… Taip, aš noriu nuo tavęs vaiko, mano nuostabioji deive.

Elena priėjo prie vyro. Iš meilės pripildytų akių skruostu nuriedėjo laiminga ašara. Ji uždėjo ranką ant Jono peties ir prisiglaudė prie jo krūtinės…

“O, kokia buvo naktis! O, tas rytas! Ši diena! O, koks nuostabus gyvenimas su deive!” – vis galvojo Jonas, rengdamas pasivaikščiojimui savo antrąjį anūką.