Strazdanos

Gyveno kartą dvi mergaitės. Abiejų veidai buvo strazdanoti. Viena, vardu Auksė, visad linksma ir gerai nusiteikusi, o kita, vardu Mėta, dažnai liūdėjo. Liūdnoji Mėta linksmosios Auksės paklausė:
– Ko tu visad linksma ir laiminga tokia?
– Todėl, kad turiu šias nuostabias strazdanas, – atsakė ši. – Mano tėtis pasakė, kad kai aš miegu, atskrenda angelai ir mane laimina. Jie bučiuoja į žandus. Tėtis sakė, kad ten, kur prisilietė angelų lūpos, liko strazdanos, todėl aš visada esu tokia laiminga. O kodėl tu visada tokia liūdna?
– Todėl, kad ir aš turiu strazdanas ir mano tėtis sakė, kad kai miegu, tai atskrenda musės. Jos tupia man ant skruostų ir pridergia. Tėtis sakė, kad mano strazdanos, tai musių palikti pėdsakai.
Mergaitė pravirko.
**
(iliustracija – Viktoria Kirdiy)