Pasakėčia

Dieną prieš gimstant Siela paklausė Dievo:
– Rytoj aš iškeliauju į Žemę. Kaip aš ten gyvensiu, tokia maža ir bejėgė?
Dievas atsake:
– Aš padovanosiu tau angelą, kuris jau tavęs laukia, jis rūpinsis tavimi.
Siela susimąstė.
– Čia, danguje, aš dainuoju ir juokiuosi, ir šito pakanka mano laimei.
Dievas atsakė:
– Tavo angelas dainuos ir šypsosis tau, tu pajusi jo meilę ir būsi laiminga.
– O kaip aš suprasiu kitus žmones? Juk aš nežinau jų kalbos?
Dievas nusišypsojo ir atsakė:
– Tavo angelas sakys tau gražiausius ir saldžiausius žodžius, ramiai ir kantriai išmokys tave kalbėti.
– O ką man daryti, jeigu aš norėsiu kreiptis į tave?
Dievas švelniai prisilietė prie Sielos ir pasakė:
– Tavo angelas suglaus tavo delnus ir išmokins tave melstis.
– Aš girdėjau, kad Žemėje yra blogis.
– Tavo angelas apgins tave net ir rizikuodamas savo gyvybe.
– Man bus labai liūdna, nes aš daugiau tavęs nepamatysiu…
– Tavo angelas papasakos tau apie mane ir parodys kelią, kaip pas mane sugrįžti. Tai, kad aš visada būsiu šalia tavęs.
Tuo momentu Danguje viešpatavo tyla, o nuo Žemės jau sklido balsai…ir Siela paskubomis paklausė:
– Dieve, pasakyk man mano angelo vardą, kol aš dar neiškeliavau.
– Jo vardas neturi reikšmės. Tu tiesiog vadinsi jį Mama.
**