Ar tikite Dievu?
~ Ar tikite Dievu? Ar kreipiatės į jį, kai jums nutinka kažkas baisaus – netektis, skausmas, krizės? Ar nuramina maldos, pokalbiai su juo, tikėjimas, kad jis, visagalis, jus globos ir saugos?
O jeigu išgirstumėte jo atsakymą pačią sunkiausią akimirką – „ir ko jis čia puola į isterijas, tegul nemanipuliuoja manimi, palauksiu kada išsirėks…“ Kokia jūsų savijauta būtų?
Kaip jaustųsi jūsų siela, kai jos kūrėjas ją ignoruoja, šaiposi, atsisuka. Kai nepaima savo globon ir nenuramina, kad niekada nepaliks ir visada apsaugos? Kiek laiko tektų gydyti tokią psichikos traumą?
Kai matau verkiančius, rėkiančius, nesuvokiančius savęs nuo isterijos priepuolio vaikus ir šalia stovinčius tėvus, man kyla tik tokios asociacijos. Tėvai yra vaiko Dievai, visam gyvenimui. Nuo jų malonės priklauso jų išlikimas, išgyvenimas šitame pasaulyje. Augantiems vaikams viskas neįprasta, nauja. Net apie save – savo emocijas ir norų gausą jie nieko nežino, bet labai jautriai į viską reaguoja. O jų dievai negali jiems nei pagelbėti, nei suteikti apsaugą nuo jų pačių išsiliejančių per kraštus emocijų. Dar baisiau, kai vaikai priversti išgyventi tėvų emocijų lavinas.
Kiekvienam labiausiai reikalingi nors kelių mėnesių trunkantys mokslai apie PATĮ ŽMOGŲ. Nuo pat jo gimimo. Kas yra emocijos, kas yra jausmai, kaip reaguoja kūnas, kokie blokai jame atsiranda, kai slopiname, draudžiame emocijoms pasireikšti, kaip jas išgyventi ir perleisti per save saugiai, kaip suvokti kas vyksta, priimti tai, nebijoti. Pavojus visada atsiranda arba tau pačiam, jeigu jas kaupi, arba šalia esantiems, jeigu tai, kas sukaupta, prasiveržia. Visiems pravers žinios kaip save pažinti, kaip apie save pranešti, taip pat kaip priimti ir nesmerkti svetimų jausmų.
O dabar gyvename kas kaip išmano, vairuojame be taisyklių, susiduriame kiekvienoje sankryžoje, tačiau vis manome, kad pinigai ir išsilavinimai – mūsų išsigelbėjimas.
Būkite savo vaikams gailestingais, išmintingais Dievais. Kurie supranta, kad įniršio, pykčio, isterijos priepuolio metu mažas vaikas nieko nesuvokia, o logika jam kol kas išvis svetima. Tiesiog paimkite ant rankų ir leiskite jam pajusti jūsų didelį saugų glėbį, kūno šilumą, jūsų meilę. Kitaip, užaugęs, jis pamirš visas savo isterijas, liks tik tai didžiulis meilės trūkumas visam likusiam gyvenimui.
Tapkite išmintingais tėvais. Mokykitės tos išminties. Netraumuokite vaikų. Mylėkite juos ir linksmus, ir daug norinčius, ir lakstančius, ir visur lendančius, ir puolančius į isterijas. Be jokių sąlygų. Kaip patys norite, kad jus mylėtų Dievas.
Natalja Balinskaja (iliustracija – Jean Monti)
