Kodėl ir kur mes skubame?

Mes esame alkani. Atrodo, kad tuoj tuoj paragausiu ir šito – tada tikrai būsiu sotus ir patenkintas. Ir taip ragaujame, ragaujame, vis greičiau – kitas, kitas, toliau… Gyvenimas tapo greitas, paviršutiniškas ir … nevertingas. Dirbtiniai fejerverkai džiugina labiau negu žvaigždėtas dangus.

Mes nemokame sąveikauti su gamta, nemokame ilsėtis, nemokame bendrauti. Santykiuose norime tik gauti malonumą, paragaujame ir lekiame toliau, … kitas, kitas, kitas… Nieko nemokame daryti, kad jie taptų kitokie, nenorime pažinti, neturime kantrybės laukti…

Namus statome greitai, nes, atrodo, kad tik juos pastačius – prasidės tikras gyvenimo rojus. O kad namai – tai gyvas organizmas, kuriam reikia šilumos, priežiūros, rūpesčio, o tai reikalauja lėšų, laiko, pastangų, deja nesitikėjome…

Pinigus norime uždirbti greitai ir taip pat greitai juos išleisti…

Taip, viskas šiais laikais pagreitėjo. Taip, turime patogesnes gyvenimo sąlygas, pakankamai maisto ir aprangos. Tačiau nespėjame pasimėgauti, nes bėgame toliau, kaip voverės savo troškimų rate. Ir tie troškimai tampa gyvenimo prasme – naujos pažintys, nauji renginiai, nauji draugai, nauji namai, nauji daiktai, nauji miestai, nauji kurortai. Nes reikia vis naujų įspūdžių, naujų emocijų, nes pagundų daugiau, negu dienų mūsų gyvenime. Vis toliau, daugiau, brangiau…

Ar daug galite pamatyti filme, kuriame kas keletą sekundžių keičiasi kadrai? Ar spėjate pasigrožėti gamta pro lekiančio 300km/val. greičiu traukinio langą? O gal patogiau lėktuvu – užsimerkei ir jau esi kitur, kaip kine?

Tik kažkaip nesijaučia laimės ir pasitenkinimo padidėjimo pasaulyje, vis problemos, reikalai, rūpesčiai, karai ir sankcijos. Pasaulyje, šeimose, darbe…

Nes išsekimas viršija visas įmanomas ribas. Įsivaizduojate – belėkdami patirti malonumą, daugiau išleidžiame negu gauname. Ir ne tik pinigų, bet ir laiko, energijos, pastangų… Išsekimas neleidžia nei patirti malonumo, nei džiaugtis…

Pamenu, kai radijo laidoje mano „Laimingų Moterų Pasaulio“ veiklą žurnalistė pavadino „moterų judėjimu“, o aš atsakiau, kad tai greičiau „moterų stabdymas“, nes taip ir norisi visas paimti už „uodegų“ ir sušukti – „Kur lekiate? Kur skubate? Ten nėra laimės! Ten tik gyvenimo pabaiga!”

Laimingi žmonės gyvena lėtai.

Jie gali greitai judėti, tačiau gali lėtai mėgautis pusryčiais, visą gyvenimą rūpintis savo namais, kurti ilgalaikius santykius su savo partneriais, klientais.

Jie laimingi, nes sugeba mylėti savo „seną“ sutuoktinį, visada būti kartu – džiaugsme ir varge, lietui lyjant ir saulei šviečiant.
Bendri išgyvenimai, išbandymai, laimėjimai, pasiekimai tik dar labiau suklijuoja santuoką, užgrūdina ir subrandina tą pradinį įsimylėjimo jausmą iki tikros meilės, be sąlygų. Tik tam reikia mylėti lėtai – kantriai mokytis santykių kūrimo meno, o ne tikėtis, kad viskas kažkaip savaime. Savaime tik lysvės apauga piktžolėmis. O santykiai reikalauja priežiūros, rūpesčio, laiko.

Kai mylime lėtai – keičiamės ir vystomės kartu, atsiskleidžiame santykiuose, bręstame, užsigrūdiname, tampame išmintingi. Stebime – kaip su metais keičiasi būdas, skonis, požiūris, reakcijos, jausmai. Ir mano, ir šalia gyvenančio žmogaus. Šalia jūsų jau ne tas pienburnis, o subrendęs, atsakingas už šeimą vyras. O šalia jo jau ne vėjavaikiška nenuorama, o išmintinga ir paslaptinga moteris.
Dar galima daug rašyti apie vaikų, anūkų auginimą. Tai irgi neapsakomas malonumas stebėti, jeigu neskubini jų užaugti ir netrukdyti mums gyventi savo greitojo gyvenimo.

Kuo aš vyresnė, tuo labiau noriu sulėtinti laiką, kad ir tėvai būtų amžinai jauni ir sveiki, tačiau tai ne mano valioje. Laikas juda taip, kaip judėjo visada. Tik mes einame iš proto, norėdami aprėpti tiek, kiek įsisavinti, „suvirškinti“ nepakaks kelių gyvenimų.

Gyventi lėtai – tai neturėti pavydo, godumo, prisirišimo.

Tai būti patenkintu čia, dabar, ir tuo, ką turi…

Tai – įsigilinti, atrasti, suvokti, nustebti…

Tai – būti kantriu, mokėti laukti, pažinti save, niekam nieko neįrodinėti…

Tai – suvokti savo tikruosius jausmus ir būti sąmoningu…

Tai – sąveikauti su gamta, grožėtis jos kūrybos vaisiais, semtis iš jos gyvybinių galių…

Tai – pastebėti žvaigždes naktiniame danguje…

Tai – neversti savo gyvenimo kuo greičiau pasibaigti. Viskam savo laikas, metų laikai keičiasi tuo pačiu greičiu, nepriklausomai nuo mūsų norų. Saulė amžinai kyla pagal savo tvarkaraštį, Mėnulis juda savo ritmu. Tik mes vis nenurimstame ieškodami laimės ten, kur jos nėra…

Natalja Balinskaja
(iliustracija – Yuri Obukhovsky)