Kodėl vyras siunčia žmoną dirbti?
„Jūs viską rašote gerai, – skaitau aš merginos laišką. – Bet ką daryti, jei vyras verčia mane dirbti? Jei jis reikalauja kompensuoti indėlį už mano išsilavinimą? Jei jis nori, kad aš prisidėčiau prie šeimos biudžeto?”
Tokių laiškų vis daugėja. Siūlau išsiaiškinti, kodėl tai vyksta? Aš nenagrinėsiu priežasčių, kai vyras negali dirbti (pavyzdžiui, neįgalus). Apie tai bus trumputė pastabėlė pabaigoje. Apžvelgsime tipinę šeimą, kai abu dirba, bet ji svajoja sėdėti namie. Tačiau vyras su tokia padėtimi nesutinka. Mes nagrinėsime ne iš tų pozicijų, kad „jis suįžulėjo, nieko negirdėjo apie Vedas“ ir panašiai. Mes žvelgsime į tai, ką mes, moterys, darome ne taip. Ką mes tokio darome (ar nedarome), kad vyras reikalauja eiti dirbti, ypač, jei mes visiškai nenorime dirbti?
Pagrindinės priežastys būtų šios:
- Pati pagrindinė priežastis – moteriškumo stoka. Jei taip kalba vyras, moteris turėtų suklusti. Tai signalas apie tai, kad ji pasuko ne ten.
Kai vyras gyvena su moterimi, kuri elgiasi ne moteriškai, vyrui susiklosto pojūtis, kad šalia jo – antras vyras.
O toliau vyro minčių eiga būna maždaug tokia „Kodėl aš turiu maitinti šį vyruką? Aš taip pat vyras, bet man namie sėdėti negalima, o jam galima. Nieko nebus. Tegul taip pat dirba.“
Kodėl vyras nejaučia šalia moters? Todėl, kad ji nesielgia kaip moteris. Ji su juo ginčijasi, konkuruoja, greičiausiai, nesirūpina namais ir jų jaukumu, negimdo vaikų, viešai jį žemina, viską daro pati ir t.t. - Antra priežastis – dažnai susijusi su pirma priežastimi – kai vyras nemato tokio darbų pasidalijimo naudos. O kokia nauda iš to, kad žmona sėdi namie? Naudų labai daug (tik jei žmona ne tik sėdi namie, bet ir yra namų siela):
Namuose švaru
Namuose jauku
Visuomet paruoštas skanus maistas
Visuomet yra švarių drabužių
Prižiūrėti vaikai
Ji atsipalaidavusi ir nenervinga (juk ji turi laiko sau pačiai)
Ji leidžia jam dominuoti
Ji pripažįsta, kad jis maitintojas ir už tai jį vertina
Ir taip toliau. Bet ar daugelis moterų taip elgiasi net būdamos namų šeimininkėmis?
Jei žmona lygiai tokia pat barnininkė ir tada, kai turi darbą, ir tada, kai sėdi namuose, jei namų ir vakarienės būklė tokia pat – tai kokia prasmė viską tempti vienam? Tuomet tegul ji taip pat dirba. Tegul nors atneša pinigus ir kompensuoja tai, ką valgo ir ką vilki.Aš asmeniškai pamenu, kaip su vaiku ant rankų plėšiausi skalbdama ir tvarkydama. O tada, kai vyras grįždavo iš darbo, aš, dėl savo kvailumo ir nuovargio, pradėdavau reikalauti medalių. Kasdien. Ir neduok Dieve, jis nepagirs už vakarienę, ar nepastebės išplautų grindų! O jau už marškinių išlyginimą – būk malonus, įvertink iškart! Kaip dabar pamenu – iškabindavau juos prie įėjimo ir didžiuodamasi stovėdavau šalia. Tikriausiai nereikia pasakoti, kad po tokių žygdarbių bendravimas nesiklostydavo?
Jei moteris gamina ir tvarkosi iš visos širdies, rūpinasi namų ruoša ir dėl to netampa furija – vyro pasirinkimas bus vienareikšmiškas. Tiesiog patikrinkite.
Mes labai dažnai vertiname – kas daugiau dirba, kas daugiau duoda šeimai, kas svarbiau. Faktiškai stengiamės atsisėsti ne į savo sostą. Todėl, kad sostas – vyro vieta. Bet tik tada, kai jis atsisės į savo karališką vietą – šalia jo atsiras sostas jo Karalienei. O būti Karaliene ne mažiau garbinga.
Karalienės nekariauja, nekuria įsakymų, nepriima sprendimų, kaip bausti nusikaltėlius. Karalienės tiesiog būna šalia ir kuria aplink save atmosferą.Yra dar vienas variantas. Kai vyras tai daro iš meilės. Pavyzdžiui, kai moteriai įkyreja buitis. Jis prisimena, kaip dešimt metų atgal moteris sėkmingai kopė karjeros laiptais. Būtent tokią ją ir pamilo. Tada ji atrodė laiminga ir save realizavusi. Jis pamena, kad ji labai daug ką moka nesusijusio su namų ruoša.
Ir tada jis stengiasi jai padėti taip, kaip moka. Jis nori, kad ji būtų laiminga – ir pasiūlo savo laimės pasiekimų būdą. Juk jis laimingas, kai dirba, realizuoja save, turi pinigų. Tokioje situacijoje vyras teisus. Juk moteris dirba namuose, o ilsisi darbe. Ir tokiu būdu jo žodžiai – tai signalas tau, kad per mažai skiri dėmesio sau. Kad nerealizuoji savo kūrybinio potencialo, kad mažai ilsiesi, per mažai galvoji apie save.
Todėl geriau paaiškink vyrui, kad tu gali būti sėkminga tik moteriškai. Kad tu norėtum užsiimti kūryba, bet ne dirbti. Ir geriausia, jei tu iš karto papasakosi jam, kas tave įkvepia ir suteikia jėgų.
Mano vyras prieš keletą metų pradėdavo kalbą apie tai nuolat. Todėl, kad aš jam nuolat zyziau apie tai, kad „tau ten gerai, tu bendrauji su žmonėmis, o man visą dieną verkšlena vaikas, namie netvarka, gamink, skalbk…“.
Asmeniškai aš naiviai maniau, kad būtent taip užsitarnausiu nors kokį dėkingumą ar kažką panašaus. Vietoj to gavau pasiūlymą: „Eik, kuo nors užsiimk“ – ir labai pykdavau. Mane net šiurpas krėsdavo, kai tik jis pradėdavo kalbėti apie tai, kad kuo nors užsiimčiau.
Ir tik tuomet, kai apie tai atvirai išsikalbėjome ir supratome vienas kitą, radome abiem priimtiną sprendimą. Pavyzdžiui, man jėgų suteikia straipsniai ir mokymai. Bet man tai ne darbas. Tai poilsis, kurį man padeda organizuoti mano vyras. O aš dvi valandas kasdien skiriu malonumui. O jei būčiau priversta dirbti?
O dabar apie tai, kada moteris priversta dirbti. Pavyzdžiui, kada vyras yra nedarbingas. Aš nieko nepasakosiu. Tik pacituosiu vienos merginos laišką.
„Tolimaisiais 1975-ais metais, kai mama buvo ketvirtą mėnesį nėščia ir nešiojo mane, tėtis patyrė sunkią traumą ir prarado klausą. Mano seseriai tuo metu buvo tik 14 metų ir ją taip pat reikėjo auginti ir išlaikyti.
Mano mamai teko tapti STIPRIA, bet su tėčiu ji visada buvo silpna. Iš tų metų, kai tėtis gulėjo ligoninėje, išliko jų susirašinėjimai.
Buvo keliamas klausimas apie mano gyvenimą, mama kalbėjo apie tai, kad bus labai sunku ir kad verta pagalvoti apie abortą. Tėvas, nepaisant to, kad prarado klausą ir jo judesiai buvo visiškai nekoordinuoti (pasirodo, klausa tam turi didelę įtaką), jai rašė:
„Mieloji, net negalvok apie tai, mums viskas bus gerai, aš dirbsiu, net jei man neleis gydytojai. Jei gims berniukas, net neabejok, aš tau padovanosiu automobilį.“
Gimiau aš. Metus, kol tėčiui nepripažino neįgalumo, mes keturiese gyvenome tik iš kuklių tėvo ir mamos nedarbingumo dėl ligos pašalpų (dekretinių tuomet nebuvo). Atsiradus pirmai galimybei, mama išėjo į darbą. Taip, jos uždarbis gerokai viršijo tėčio pensiją. Ji grįždavo namo vėlai, dažnai vykdavo į komandiruotes ir iki šiol kaltina save už tai, kad man skyrė per mažai dėmesio (nors visi, kurie mūsų santykius matė gyvai, man pavydi). Bet tėtis niekada nesėdėjo be veiklos: įvairūs papildomi darbeliai, kurių dėka jis niekada nepraleisdavo progos uždirbti šeimai pinigėlių.
Gaila, kad tuo metu nebuvo galimybės vystyti savo verslo, mano tėčiui su mamos palaikymu, būtų pavykę. Šiuo metu, kai jau abu tėvai gauna pensiją, tėtis renka butelius, metalo laužą, juos priduoda ir iki šiol atneša šeimai pinigų, nors jai jų nereikia. Tai būtina tėčiui, todėl, kad šalia mamos jis jaučiasi tikru vyru“….
Aš linkiu kiekvienai iš mūsų rasti savo tikrąjį Moterišką Kelią. Ir kai jūs juo žengsite ir nubėgsite (o gal net nuskrisite), šis klausimas dings iš jūsų gyvenimo.
Linkiu jums visoms tikros Moteriškos Laimės.
Olga Valiajeva (vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Jurij Macik)