Stiprios moters silpnumai
Tu stipri. Tu labai stipri. Tu gali viską. Tau niekas nereikalingas. Tu sugebėjai. Tik kažkodėl suspaudžia širdį, kai pamatai laimingas šeimas. Kai matai, kaip nuoširdžiai vyras rūpinasi savo žmona. Ji yra apsaugota… Ir tai sukelia pavydą. Bet tu neprisipažinsi, kad jį jauti. Tu nuvysi šalin mintis apie tai, kad ji kada nors taps našle, arba jis ją paliks, ir tuomet teisingumas nugalės – ji be jo nesugebės ir nesusitvarkys. O tu sugebėjai.
Tu nepriklausai nuo vyrų. Ir tu manai, kad buti priklausoma – tai labai žemina. Tu gali pati nusipirkti naują suknelę arba kelialapį į kurortą. Gali pradėti kokį nors verslą, kad nusipirkti didesnį butą. Tu negerbi vyrų, nesupranti kaip galima tai pakęsti. Tu viską gali pati.
Tik kažkodėl nei suknelės, nei butai negali užpildyti tuštumos tavo sieloje. Tu nieko neprisileidi arti, kad niekas negalėtų tavęs įskaudinti. Ir tada niekas negalės padovanoti tau laimės, nuoširdaus bendravimo ir artumo. Bet juk tu susidorojai.
Tau atrodo kvaila sėdėti namie ir auginti vaikus. Tu gali sau leisti pasamdyti auklę. Ir dienai, ir nakčiai, nes ryte reikia į darbą.
Tik kažkodėl po daug metų pastebi, kad nieko apie savo vaikus nežinai. Kai matai anūkus, supranti, kad neprisimeni savo vaikų tokio amžiaus. Tuomet didėja kaltės jausmas, kurį bandai atpirkti dovanomis. Skausmas suspaus širdį, tačiau tu susidorojai.
O gal tu nusprendei, kad vaikai tau nereikalingi. Su jais sunku būti nepriklausoma. Jie pririša tave prie vyro, prie vietos.
Ir tada gali nutikti taip, kad kaskart matydama svetimus vaikus, tu praryji skausmo gumulą, kuris susidarė iš tavo neryžtingumo, baimių ir savarankiškumo. Juk savarankiškumas ir nepriklausomybė – tai ne tik tada, kai tau niekas nereikalingas. Tai dar kai tu niekam nereikalinga. Tačiau tu ir su tuo susidorosi. Galų gale galima įsigyti šuniuką.
Tu neturi tikrų draugų. Galbūt turi daug pažįstamų. Tačiau niekas iš jų neišgirs tavo sielos šauksmo, tavo vienatvės ir vidinės tuštumos.
Tu neleisi sau raudoti, kai tavo širdis plyšta. Tu net savo širdžiai neleisi suplyšti. Nėra reikalo. Nėra kada. Nėra dėl ko.
Tai skaudu, beprotiškai skaudu – būti stipri. Stovėti kalno viršūnėje ir matyti, kad apačioje žmonės yra laimingi. Ir, galbūt, užsinorėsi pas juos. Tačiau tam reikia ryžtis – ir padaryti žingsnį. Nusileisti nuo to kalno, į kurį ilgai kopei. Greičiausiai net ne nusileisti, o nušokti, nežinant ar parašiutas išsiskleis. Prisipažinti, kad esi nelaiminga. Prisipažinti, kad trokšti mylėti ir būti mylima. Prisipažinti, kad nori priklausyti nuo kito žmogaus, nori, kad tavimi rūpintųsi, kad saugotų.
Galbūt tavo širdis pasakys: „Aš pasiklydau. Aš lipau kopėčiomis, kurios buvo atremtos ne į tą sieną, aš padariau klaidingą pasirinkimą…“
Galbūt iš tikrųjų moteriškoje jėgoje ir savarankiškume yra daugiau silpnumo, negu jėgos? Ar yra gerai, kad tu pati su viskuo susidorojai?
Kažkada aš nušokau nuo tos viršūnės, nors man patiko ten būti. Aš galėjau pati save aprūpinti materialiai, turėjau kur gyventi, sėkmingai realizavau savo potencialą. Ir daugelis vyrų buvo pasiruošę būti šalia manęs.
Tačiau vieną kartą aš supratau, kad kopėčios atremtos ne į tą sieną. Tas kalnas, į kurį įkopiau – ne mano. Kad ten sunku kvėpuoti, kad stoveti viršūnėje labai šalta. Ir be to, joje daugiau niekam nėra vietos. Tik aš viena galiu ten būti.
Aš mačiau kitą moterį. Ji niekur nekopdavo, ji palaikydavo vyro kopėčias. Ir kai jis pakildavo į kitą lygį, iš karto ištiesdavo jai savo ranką. Taip jie įveikdavo aukštą po aukšto. Ranka rankoje. Artėjant prie viršūnės jie keitė įrangą į alpinistinę, ir ji jau saugojo juos abu, o jis įkaldavo kablius ir traukdavo ją į viršų.
Jie nejautė šalčio, nes šildė vienas kitą. Jų viršūnėje pakako vietos abiems, kai jie stovėjo ten apkabinti saulės.
Ir aš nušokau. Aš nušokau į apačią, nes jau buvo nepakenčiama. Mano parašiutas išsiskleidė praktiškai prie pat žemės. Keltis iš naujo buvo sunku, taip pat sunku pratintis prie žemės, tačiau tikrai buvo verta. Nes tai su niekuo nepalyginamas jausmas – laikyti kopėčias savo vyrui. Kartu, ranka rankoje, lipti aukštyn.
Tai visai kita – leisti savimi pasirūpinti, palaikyti savo mylimą žmogų, leisti padėti tau…
Būti mylima žmona… Tai tikrai daugiau, negu kojinių skalbimas ir vakarienės ruošimas. Tai daugiau už buitį, namus ir vaikus. Tai būtinybė augti ir tobulėti, kad galėtum jam padėti, kai to reikės. Tai nuolatinis augimas ir tobulėjimas. Kartu.
Tai žymiai daugiau, nei mes pripratome manyti. Tai ir yra moters pašaukimas.
Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Marie Desbons)
valyaeva.ru/slabosti-silnoj-zhenshhiny/
