Sakmė apie mylinčią ir ištikimą žmoną Savitrį. Apie meilę, kuri nugali mirtį

Gyveno kartą valdovas Ašvapatis. Jis turėjo dieviško grožio dukrą Savitri, kuri pasižymėjo pačiomis geriausiomis moters savybėmis. Savitri buvo tokia nuostabi, kad niekas nedrįso prašyti jos rankos, todėl valdovas jai liepė pačiai susirasti vyrą. Tai vyko tokiais laikais, kai Vedų normos moteriai tai leisdavo.
Savitri aplankė daugybę išminčių, išdalijo daugybę aukų šventikams, kol pagaliau surado sau tinkamą vyrą Satjavaną.
Satjavanas buvo karaliaus Djunatsenos sūnus, kuris su savo tėvu ir motina buvo išvaryti iš savo karalystės.

Grįžusi į tėvų namus, Savitri papasakojo apie savo išrinktąjį išminčiui Naradai, kuris pritarė jos pasirinkimui, tačiau pasakė esant vieną trūkumą – Savitri mylimajam buvo likę gyventi tik vieneri metai.

Savitri nusiminė, tačiau tokia žinia jos nesustabdė ir ji ištekėjo už Satjavano. Tapusi jo žmona Savitri ėmė gyventi labai dorybingą gyvenimą: garbino Viešpatį, nuolat meldėsi ir pasninkavo. Taip jos sąmonė apsivalė, o dvasia dar labiau sutvirtėjo. Kai artėjo vyro mirties laikas, ji ėmėsi griežto susilaikymo: tris dienas nieko nevalgė ir stovėjo ant vienos kojos.

Tą dieną, kai Satjavanas turėjo mirti, jiedu išėjo į mišką rinkti uogų ir malkų. Einant mišku vyrui pasidarė bloga ir jis padėjo galvą žmonai ant kelių. Staiga Savitri pamatė besiartinančią baisią būtybę su kilpa rankose. Tai buvo mirties dievas Jama. Jis tarė:
– Nuostabioji Savitri, atėjo tavo teisuolio vyro Satjavano laikas, ir aš turiu jį pasiimti.
Jama su kilpa ištraukė sielą iš princo kūno ir apsisuko grįžti į savo karalystę, o skausmo apimta Savitri nusekė jam iš paskos. Ir nors mirties dievas jai liepė grįžti atgal, Savitri atsakė, kad pagal amžinus įstatymus ji seks paskui savo vyrą visur ir visada. Ir tęsė toliau:
– Yra pasaulyje visokių įstatymų, tačiau vienas yra aukščiau už visus – tai draugystės įstatymas. Tikri draugai apeina aplink altorių septynis kartus ir tai yra jų atsidavimo vienas kitam ženklas. Mes su tavim, mirties dieve, taip pat nuėjome septynis žingsnius, o tai reiškia, kad esame draugai ir tu turi man duoti tai, ko aš tavęs paprašysiu.

Jama, susižavėjęs jos išmintimi, sutiko išpildyti bet kokį jos prašymą, išskyrus norą atgaivinti vyrą. Savitri paprašė grąžinti jos vyro tėvui valdovui Djumasenai regėjimą, nes jis jį buvo praradęs. Jama prižadėjo tai padaryti ir liepė Savitri grįžti namo.

Tačiau Savitri ėjo toliau ir dėstė mirties dievui savo tiesas:
– Tu sakei, kad mano vyras teisuolis. Kiekvienas išmintingas žmogus visada ieškos bendravimo su išminčiumi. Toks bendravimas yra didžiausia dovana.
Jama dar kartą nustebo išgirdęs tokią moters išmintį, todėl dar kartą pasiūlė Savitri išsirinkti norimą dovaną, išskyrus savo vyro gyvybę. Savitri paprašė, kad Jama grąžintų Satjavano tėvams karalystę. Jama pažadėjo išpildyti ir šį jos prašymą.
Jama ėjo toliau, tačiau paskui sekė ir Savitri. Ji kalbėjo:
– O didysis mirties dieve! Tu atimi žmogaus gyvybę ir per prievartą neši į savo karalystę. Visi tave vadina baudėju. Bet ar tu žinai, kas yra amžinas gėris? Juk mes turime mylėti visus, kurie yra gyvi, ir viską, kas yra gyva. Mes turime nei mintimis, nei veiksmais nelinkėti kitiems bloga. Gyvenime žmonės gali padaryti daugybę gerų darbų, bet gražūs bus tik tie, kas savo širdyje ant nieko nepyksta. Tai amžina ir visų švenčiausia tiesa.

Mirties dievas sušuko: „Tavo žodžiai – vien gėris!“ ir pažadėjo išpildyti trečią jos prašymą, išskyrus vyro atgaivinimą. Tada Savitri paprašė, kad jos tėvui Ašvapačiui gimtų šimtas sūnų ir kad jie galėtų pratęsti jo giminę. Jama pažadėjo išpildyti ir šį prašymą – pasakė, kad jos tėvas susilauks sūnų didvyrių ir teisuolių. Tada Jama dar kartą liepė grįžti moteriai namo, tačiau Savitri toliau jį sekė:
– Visos būtybės tave vadina tiesos valdovu. Juk nėra aukštesnio pasitikėjimo, kaip tikėti teisiomis, geromis sielomis. Kai sieloje įsitvirtina gėris, tada užgimsta pasitikėjimas visomis gyvomis būtybėmis. Iš visų žmogiškų savybių pati vertingiausia yra geraširdiškumas.
Jama tarė Savitri:
– Tu pažinai tiesą ir tai yra didžiulis tavo nuopelnas. Aš tavimi labai patenkintas, todėl prašyk dar vienos dovanos, išskyrus Satjavano gyvybę.
Išmintinga moteris paprašė, kad Jama leistų pratęsti jos giminę ir kad ji galėtų pagimdyti šimtą Satjavano sūnų.
– Gerai, Savitri, tu pagimdysi šimtą galingų ir narsių sūnų, -tarė mirties valdovas ir dar kartą liepė keliauti namo ir atlikti vyro laidotuvių apeigas. Tačiau Savitri toliau keliavo su mirties dievu ir jam kalbėjo:
– Kas geras, tas ir teisus. Toks žmogus dvasiškai stiprus ir tvirtas. Kai bendrauja geri žmonės, jų širdys nušvinta. Jie vienas į kitą žvelgia be baimės. Tokie žmonės – visa ateitis ir praeitis. Ant jų net žemė pailsi. Už gerą darbą geras žmogus nelaukia atpildo, o gėris niekada nebūna beprasmis. Gėris turi didžiausią valdžią, todėl jis toks puikus.
Išgirdęs tokią kalbą Jama labai apsidžiaugė ir tarė:
– Tavo kalba pradžiugino mano sielą. Tavo mintys – tyros šviesos šaltinis, todėl tu man tapai brangesnė už mano vaiką. Esi teisi, gėris – visų darbų pagrindas. Prašyk, ko nori, ir aš tau duosiu pačią didžiausią dovaną, nes esi mylinti, ištikima ir nuolanki.
Pastebėjusi, kad šį kartą mirties dievas neapribojo jos dovanos, ji nusprendė prašyti, kad Jama sugrąžintų jos vyrui gyvybę:
– Dabar esu lyg mirusi, nes praradau savo vyrą. Be jo aš nenoriu palaimos ir laimės. Ir tu man prižadėjai šimtą sūnų nuo Satjavano, o pats jį kažkur vediesi. Tegul jis atgyja, ir tada mano žodžiai taps tiesa.
– Tegul bus taip, – atsakė Jama, paleido Satjavano sielą ir palaimino Savitri ilgam ir laimingam gyvenimui.
Taip švari, teisinga ir išmintinga Savitri išgelbėjo dvi gimines: savo tėvų giminę, kuri neturėjo palikuonių sūnų, ir karališką savo vyro giminę.
**
Ši nuostabi sakmė – atpasakojimas eiliuoto Šri Aurobindo epo „Savitri: Sakmė ir simbolis“, pagal vieną iš „Mahabharata“ siužetų.