Moteriai – namai, vyrui – visas likęs pasaulis

Reikalauti iš vyro, kad jis būtų namuose dažniau, nei jam to norisi, nenaudinga pačiai moteriai.
Vyras yra orientuotas į išorinį pasaulį, todėl jis yra sėkmingesnis darbo veikloje. Netgi ir tokiuose, atrodytų, moteriškuose užsiėmimuose, kaip maisto gaminimas ir namų tvarkymas. Tvarkyti – tai miestą. Gaminti maistą – tai restorane. Todėl logiška, kad tarp garsių virėjų ir miestų merų dauguma yra vyrai. Namuose vyras gali jaustis kaip svečias: gali nerasti maisto šaldytuve ar kojinių spintoje, nors ir viena, ir kita jam bus tiesiai prieš akis. Tiksliau, ne kaip svečias, o kaip karys užnugaryje.

Tai visiškai nereiškia, kad vyrui nereikalingi namai, ir moters jam nereikia. Tiesiog vyro ir moters namų suvokimas skiriasi. Moteriai namai – tai jos pasaulis. Netgi jei moteris keliauja, ji bet kur stengiasi susikurti savo jaukų namelį. O vyrui namai – tai užnugaris, kuriame galima pailsėti, pasislėpti, praleisti sunkius laikus. Todėl vyras ir į namus, ir į moterį investuoja ir savo pastangas, ir pinigus, ir jausmus. Juk jam bus reikalingas poilsis užnugaryje. Net jei vyras kažką namuose meistrauja, tai nereiškia, kad visas pasaulis apsiriboja jo namais, tiesiog vyras rūpinasi savo užnugariu.

Kodėl nenaudinga pririšti vyrą prie namų, bandant priversti jį branginti namus ir namų bendravimą taip, kaip tai daro moteris:

– kam versti vyrą daryti tai, kas jam nebūdinga?
Na ir kas, kad tau patinka darbuotis namuose. Visiškai nebūtina savo norus primesti kitam;
– namai – tai tavo pasaulis, tavo valstybė. Kam mažinti jų dydį?
– išleisdama vyrą iš namų (netgi į alubarį ar naktinį klubą), tu gausi laimingą vyrą, o ne nelaimingą ir nepatenkintą bambeklį;
– viską, ką uždirbs išoriniame pasaulyje, vyras atneš tau. Žinoma, jei tu sugebėsi suteikti jam to užnugario jausmą, į kurį verta investuoti, o ne suruoši jam karą dar ir namuose. Įsivaizduok: karys po karinių veiksmų atvyksta į užnugarį, o čia irgi karas. Kiek ilgai jis tai iškęs?

Sukurti užnugarį nereiškia, kad reikia tapti aptarnaujančiu personalu. Visuose mūsų veiksmuose svarbu ne veiksmai, o ketinimai, su kuriais ir vyksta veiksmai.
Nesvarbu, kas plauna indus ir grindis – vyras ar moteris. Arba kuris uždirba daugiau pinigų. Svarbu tik tai, dėl ko žmogus tai daro.

Netgi kai vyras ir moteris gyvena civilinėje santuokoje arba dar negyvena kartu, arba net pačių santykių pradžioje moteris gali suteikti vyrui jausmą, kad ji yra jo užnugaris. Ir jis jai už tai bus labai dėkingas.

Pati dažniausia moters klaida – kai ji laiko vyrą savo nuosavybe, juk jai pačiai labai malonu jausti, kad ji pati priklauso vyrui. Mes dažnai manome, kad kitiems žmonėms turi patikti tai, kas ir mums: „Kaip tu gali negerti alaus? Tai taip puiku!“, „Suvalgyk saldainį, jis toks skanus“, „Kokie kvaili žmonės, nori važiuoti pailsėti į Egiptą. Ką ten veikti? Važiuotų geriau į Indiją!“ Santykiuose lygiai tas pats – mes manome, kad mylimas žmogus laukia iš mūsų to paties, ko laukiame ir norime iš jo mes.

Iš tikrųjų, vyras nelaiko savęs šeimos dalimi. Visiškai priešingai: šeimą jis laiko savo dalimi. Ir nereikia griauti jo įsitikinimo ir versti būti kažkuo kitu. Dėl abipusio malonumo ir abipusės naudos.

Jekaterina Šipulina (vertimas – N.Balinskaja, iliustracija – Gabriel Bonmati)