Sakmė apie Meilę ir Išsiskyrimą

Pievos pakraštyje stovėjo Meilė ir Išsiskyrimas, ir gėrėjosi jauna pora. Išsiskyrimas ir sako Meilei: „Lažinamės, jog aš juos išskirsiu?!“.

Meilė atsakė: „Palauk truputį, leisk man prieiti prie jų vieną vienintelį kartą, o tada tu galėsi eiti prie jų tiek, kiek užsinorėsi – tada mes pamatysime, ar gali tu juos išskirti“. Išsiskyrimas sutiko.

Meilė priėjo prie jaunuolių poros, žvilgtelėjo jiems į akis ir pamatė, kaip jose prabėgo kibirkštėlė… Meilė pasitraukė ir tarė: „Dabar tavo eilė“.
Išsiskyrimas atsakė: „Ne, dabar aš nieko nesugebėsiu padaryti – dabar jų širdys pilnos meilės. Aš ateisiu pas juos vėliau“.

Bėgo laikas. Išsiskyrimas užėjo į poros namus ir pamatė jaunąją motiną su mažyliu, tėvą. Išsiskyrimas tikėjosi, jog meilė jau praėjo ir su viltimi peržengė jų namų slenkstį. Tačiau pažvelgusi jiems į akis ji pamatė Dėkingumą. Išsiskyrimas apsisuko ir tarė: „Aš ateisiu pas juos vėliau“.

Praėjus laikui Išsiskyrimas vėl užsuko į jų namus – namuose triukšmavo vaikai, iš darbo grįžo pavargęs tėvas, motina ramino vaikus. Išsiskyrimas tikėjosi, jog jau dabar, tai jis tikrai sugebės juos išskirti – juk per tiek laiko Meilė ir Dėkingumas turėjo seniausiai išsivadėti iš jų širdžių. Bet pažvelgęs į jų akis pamatė ten Pagarbą ir Supratimą. „Aš grįšiu vėliau“ – pamanė Išsiskyrimas.

Praėjo laikas. Ir vėl į šiuos namus atėjo Išsiskyrimas. Žiūri jis – vaikai jau suaugę, žilas tėvas kažką aiškina savo anūkams, žmona kažką ruošia virtuvėje. Žvilgtelėjo Išsiskyrimas jiems į akis ir nusivylęs atsiduso: jose jis pamatė Pasitikėjimą. „Aš grįšiu dar vėliau“ – ištarė Išsiskyrimas ir išėjo.

Praėjo dar vienas laiko tarpas. Ir vėl Išsiskyrimas užsuko į šiuos namus, žiūri, o ten laksto anūkai, prie židinio sėdi nuliūdusi sena moteris. Išsiskyrimas žiūri ir galvoja sau: „Na štai, panašu, jog atėjo mano laikas“. Norėjo žvilgtelėti senutei į akis, tačiau toji atsistojo ir išėjo iš namų. Išsiskyrimas paskui ją. Greitai senutė priėjo kapines ir atsisėdo prie kapo. Tai buvo jos vyro kapas.

„Panašu, jog aš pavėlavau – pamanė Išsiskyrimas, – laikas už mane padarė mano darbą“. Ir žvilgtelėjo senutei į akis. O jose pamatė Atmintį – atmintį apie Meilę, Dėkingumą, Pagarbą, Supratimą ir Pasitikėjimą…

**                                                                                                                                                           (iliustracija – Alvydas Venslauskas)