Sakmė apie atleidimą

Kartą, prieš įsikūnijimą Žemėje, susirinko Sielos į pasitarimą.
Tuomet Dievas paklausė vienos iš jų:
– Kodėl tu eini į Žemę?
– Noriu išmokti atleisti.
– Ir kam gi tu ketini atleisti? Pažiūrėk, visos sielos yra švarios, šviesios ir mylinčios. Jos taip tave myli, kad nėra nieko tokio, dėl ko joms reikia atleisti.

Apžvelgė Siela savo seseris – iš tiesų, ji myli jas besąlygiškai ir jos myli ją taip pat! Nuliūdo Siela ir sako:
– O man taip norisi išmokti atleisti!

Čia priėjo viena Siela ir tarė:
– Nesijaudink, aš tave taip myliu, kad esu pasirengusi būti su tavimi Žemėje ir padėti tau patirti atleidimą. Aš tapsiu tavo vyru ir būsiu tau neištikimas, gersiu, skriausiu. Ir tu išmoksi atleisti man.

Kita Siela priėjo ir tarė:
– Aš taip pat tave stipriai myliu, todėl eisiu su tavim: būsiu tavo motina, kuri baus tave ir visais įmanomais būdais kišis į tavo gyvenimą apsunkindama jį, o tu išmoksi atleisti man.

Trečia Siela tarė:
– O aš būsiu tavo geriausia draugė ir sunkiausiu momentu tave išduosiu, o tu išmoksi atleisti.

Kita Siela priartėjo ir tarė:
– O aš būsiu tavo viršininkas. Dėl to, kad tave myliu aš su tavimi elgsiuos žiauriai ir neteisingai, kad galėtum patirti atleidimą.

Dar viena Siela pasisiūlė būti bloga ir neteisinga anyta.

Taip ir susirinko grupė mylinčių vieną kitą Sielų, sugalvojo savo gyvenimo Žemėje scenarijų, kad galėtų patirti atleidimo patirtį ir įsikūnijo. Tačiau paaiškėjo, kad Žemėje prisiminti save ir apie savo susitarimą labai sunku.

Dauguma Sielų priėmė šį gyvenimą labai rimtai pradėdamos įsižeisti ir pykti viena ant kitos, pamiršdamos, kad jos pačios sudarė gyvenimo scenarijų, o svarbiausia, kad visos myli vieną kitą!
**
(iliustracija –  Aurika Piliponienė)