Ar puiki jūsų diena?

Diena prasidėjo blogai ir, rodės, baigiasi dar blogiau. Kaip įprasta, autobusas buvo sausakimšas. Jis supo į visas puses, ir aš vis labiau nusiminiau.
Staiga iš autobuso priekio atsklido žemas balsas:
– Puiki dienelė, ar ne?
Per keleivių spūstį to žmogaus neįžiūrėjau, tačiau girdėjau, kaip jis gražiai nupasakoja pavasario vaizdą, atkreipdamas mūsų dėmesį į tai, prie ko artėdavome: bažnyčia, parkas, kapinės, gaisrinė. Pamažu visi keleiviai pradėjo žvalgytis pro langus. Entuziazmas buvo toks užkrečiantis, kad pirmąkart tą dieną nusišypsojau.
Privažiavome mano stotelę. Sunkiai irdamasi prie durų, žvilgtelėjau į mūsų „vadovą“: stamboka figūra, juoda barzda, akiniai nuo saulės, rankoje balta lazdelė. Jis buvo aklas!
Išlipau iš autobuso, visa įtampa akimirksniu išgaravo. Išmintingasis Viešpats atsiuntė akląjį, kad padėtų man praregėti: pamatyti, jog pasaulis vis tiek puikus, nors kartais nesiseka ir viskas atrodo tamsu ir liūdna. Niūniuodama melodiją, užlipau laiptais į savo butą. Nekantravau pasisveikinti su savo vyru: „Puiki dienelė, ar ne?“

Bruno Ferrero (iliustracija – Brent Heighton)