Moterų laimė
Mokslo populiarinimo internetinis puslapis YoRead.ru išspausdino masinės apklausos aktualia tema „Kas gi yra moterų laimė“ duomenis.
Susumavę atlikto darbo duomenis, mokslininkai tvirtina, kad jiems pavyko surasti universalią laimės formulę, kurią galima taikyti bet kuriam moteriškos lyties subjektui, nepriklausomai nuo rasės, kultūros ar išpažįstamos religijos.
Ar mokslininkų tyrimai pretenduoja tapti amžiaus atradimu? Spręskite patys: moterų laimės priežastys, teigia jie, yra vyras, vaikai ir savęs realizavimo galimybė – paprasta, genialu ir realu. Tai kodėl gi tada pasaulyje tiek daug nelaimingų moterų ir kas joms trukdo tapti laimingomis?
Per daug neišvedžiojant, laime galima pavadinti visapusišką pasitenkinimą gyvenimu. Bet ar visada šeimos ir darbo turėjimas yra laimės garantas? Jei tarp vyro ir moters nėra tarpusavio supratimo, jei vaikai nepateisina lūkesčių tai darbas tiesiog tampa prieglobsčiu nuo šeimyninių konfliktų.
Paskutinius dvidešimt metų galima pavadinti santuokos instituto irimo epochos pradžia. Vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių atsisako šeimyninės naštos, vis daugiau moterų nenori tekėti ir gimdyti.
Masinės informacijos priemonėse šis reiškinys vadinamas šeimyninių santykių krize, tačiau žodis krizė slepia priežastis, kurias MIP nutyli.
Mūsų laikmetis pasižymi socialiniais sukrėtimais bei seksualinėmis revoliucijomis, ir kas beatsitiktų, niekas negali pakeisti moters ir vyro prigimties. Moteris, kaip palikuonių gimdytoja, visada norėjo ir norės būsimiems vaikams ir sau asmeniškai sukurti kuo komfortiškesnes gyvenimo sąlygas. Vyrui gamtos yra duota savybė, verčianti jį vykdyti moteriškus norus bei kaprizus, saugoti ir ginti šeimą.
Kada gi buvo sutrikdytas šis harmoningas vyro ir moters suderinamumas? Jeigu giminės pratęsimas būtų nuolatinis dominuojantis žmonių noras, tai šiandien vyrų ir moterų tarpusavio santykiai niekuo nesiskirtų nuo buvusių pirmykštėje santvarkoje.
Santuokos ir šeimos problemos šaknys yra tai, kad žmogus yra nuolat besivystantis sutvėrimas, kuriame be paliovos kyla vis nauji ir nauji norai, reikalaujantys jų išpildymo.
Šiuolaikinėje visuomenėje siaučia aistros: daugiau pinigų, šlovės, garbės, pagarbos, daugiau savarankiškumo ir nepriklausomybės. Beje, prestižo vaikymosi lenktynes skatina būtent moterys, nepalikdamos vilties kada nors šiose lenktynėse pirmininkauti. Gal todėl dar prieš šimtmetį buvo organizuotas feministinis judėjimas, siekiantis išvaduoti moterį nuo „šeimyninės vergovės“ ir sudaryti galimybę pilnavertiškai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo sferose.
Visuomenės, kurioje moteris naudojasi besąlygine apsauga ir išskirtinėmis teisėmis, formavimas davė paradoksalų rezultatą. Moteris ne tik kad prarado savo, kaip ilgalaikės partnerės patrauklumą vyrui, bet ir pati prarado susidomėjimą šeimyninio gyvenimo būdu.
Tai įvyko natūraliai, nes performuodamos visuomenę pagal savo interesus, feministės tiesiog sukūrė idealaus vyro modelį. Visose šiuolaikinės visuomenės institucijose, pradedant gydymo įstaigomis ir baigiant policija bei teismais, moterys prisiėmė funkcijas, kurias turėtų vykdyti vyrai.
Esant tokiai situacijai, moteris jaučiasi visiškai savarankiška bei nepriklausoma nuo „savo“ vyro ir gali sėkmingai konkuruoti su juo bet kurioje srityje. Tokiai emancipuotai personai absoliučiai nebereikalinga šalimais esanti grubi vyriška jėga. Iš kitos pusės, vyriška visuomenės dalis nenori saistytis su absoliučiai savarankiškomis, saugiai besijaučiančiomis moteriškos lyties atstovėmis, – tai prieštarauja pačiai vyriškai prigimčiai.
Tokiu būdu, vietoje darnios šeimos mes turime dirbtinį junginį, kurį sudaro vienos kitų nestokojančios priešingų lyčių asmenybės.
„Neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę“ – pasakė išminčius ir buvo teisus, – neįmanoma grįžti prie seno šeimyninio gyvenimo būdo. Tiesiog reikalinga pertvarkyti visuomenės sąmonę taip, kad joje atsirastų supratimas, kaip kurti šeimos santykius. Nereikia šaipytis iš gamtos, ji moka keršyti, geriau išmokime gyventi taip, kad moteris ir vyras lygiaverčiai vienas kitą papildytų ir jaustų vienodą atsakomybę prieš visuomenę. Juk be šeimos nėra visuomenės, o be laimingos šeimos – laimingos ateities.
Leonid Šinder (iliustracija – Gurbuz Dogan Eksioglu)
