Viešpatie, atleisk man, kai verkšlenu…

Šiandien autobuse pamačiau panelę auksiniais plaukais.
Aš užpavydėjau jai – ji atrodė tokia linksma ir gyvybinga, panorėjau ir aš būti toks šviesus.
Kai staiga ji pakilo išeiti, aš pamačiau ją šlubuojančią pro duris,
Ji turėjo tik vieną koją ir ramentą.
Ir einant pro šalį… ji nusišypsojo.
Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu.
Aš turiu dvi kojas, visas pasaulis mano.

Užėjau į krautuvėlę nusipirkti skanėstų.
Berniukas už prekystalio turėjo neapsakomo žavesio.
Aš pakalbėjau su juo, jis atrodė laimingas.
Jeigu aš kur nors vėluočiau, tai niekaip nebepakenktų.
Ir kai pasisukau eiti, jis tarė man: “Dėkoju jums. Jūs buvote toks malonus. Taip gera pasišnekėti su žmogumi kaip jūs.” Ir pridūrė: “Tiesiog, aš esu aklas.”
Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu.
Turiu dvi akis, visas pasaulis mano.

Vėliau, eidamas gatve, išvydau berniuką mėlynom akim.
Jis stovėjo ir žiūrėjo į žaidžiančius vaikus.
Jis nežinojo, ką daryti.
Aš stabtelėjau ir tariau:
“Kodėl gi tu neprisijungi prie kitų, mielas?”
O jis žiūrėjo nieko nesakydamas, ir tada supratau, kad jis nieko negirdi.
Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu.
Turiu dvi ausis. Ir visas pasaulis mano.

Su kojomis, nešančiomis mane kur beeičiau,
Su akimis, matančiomis saulėtekio spindesį,
Su ausimis, girdinčiomis ką žinau.
Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu.
Juk iš tiesų esu palaimintas. Ir visas pasaulis mano.

Red Foley, iš Og Mandino knygos “A Better Way To Live”
(vertimas – Aleksandra Balinskaja, Iliustracija – Claudia Tremblay)

Nuo pat pasaulio pradžios nebuvo nė vieno žmogaus, kuris turėtų protą, širdį, akis, ausis, rankas, plaukus, burną tokius pačius kaip mano.
Niekas, kas gyveno anksčiau, niekas, kas gyvena dabar, ir niekas, kas gyvens rytoj, negali vaikščioti, kalbėti, judėti ir galvoti lygiai taip pat kaip aš.
Visi žmonės yra mano broliai, bet aš skiriuosi nuo jų visų.
Aš esu unikalus kūrinys

Og Mandino