Prabusti ir skleisti Meilę
Siela jaučia stiprų potraukį Meilei, mes jaučiamės laimingi tik nuo Meilės jausmo. Kartais intuicija pasakinėja, kur jos ieškoti, kartais girdime išmintingus žodžius, kurie nurodo kelią, kartais sutinkame mokytojus… Tačiau dažniausiai nekreipiame dėmesio, negirdime, nesuvokiame apie ką jie kalba. Dar kietai miegame materialiame pasaulyje ir sapnuojame, kad laimės jausmą gali suteikti ne būtinai Meilė, tai gali būti kiti žmonės, arba daiktai, arba potyriai. Ir patiklus protas pradeda medžioklę – susituokiame, kad vyras (žmona) mylėtų; vaikus auklėjame – kad neštų laimę; dirbame, kad gautume pinigų, nes sakoma, kad be jų tikrai laimingi nebūsime.
O jeigu šitie šaltiniai nedžiugina – keikiame juos, smerkiame, keičiame, tobuliname – vis ieškome dieviškos energijos materialiame pasaulyje. Ten, kur jos nėra…
Todėl įsižeidžiame, jaučiame skausmą nuo apgavystės, nusivylimą, ieškome kitų sutuoktinių, kurie mylės taisyklingai. Iš tikrųjų, jūsų niekas neapgavo, tiesiog kiti irgi mano taip pat, irgi reikalauja Meilės iš jūsų, irgi įsižeidžia ir nusivilia jumis, jeigu nesugebate juos mylėti taip, kaip jiems norisi.
Ar žinote, kad esate ne tik verta meilės, bet ir jūsų misija, pašaukimas, paskirtis skleisti ją į pasaulį? O jūs reikalaujate jos iš kitų… Ar neatrodo, kad esate sugedęs prietaisas…?
Tačiau galiu nudžiuginti – tikrai pataisomas! Ir, kas dar smagiau, pradėti veikti teisingai galite nemokamai ir pati. Tiesiog nustokite vaikytis materialių vertybių ir susitelkite į SAVE. Nes visos milijonų vertos vertybės jau yra jumyse. Pagal gimimo faktą. Tiesiog Meilė nėra pigi ir lengvai prieinama. Meilė užrakinta, kaip pasakose – tamsiame kambaryje viršutiniame bokšto aukšte, už daugelio durų ir užraktų. Ją aptiksite tik įveikus daug kliūčių – netekčių, ligų, pralaimėjimų, nuoskaudų, … (įrašykite savo patyrimus). Tik tai, kas skausminga, atveria duris į tą belangę, kurioje įkalinta Meilė.
Ji gyvena kiekviename iš mūsų, tik ne kiekvienas sugeba ją aptikti ir išlaisvinti. Ją įkalino baimės, kaltės, sielvartas, neapykanta, nuoskaudos… (įrašykite savo patyrimus).
Tam, kad suvoktumėte, kad esate Meilės nešėjas / turėtojas / skleidėjas, teks PRABUSTI.
Pradžiai pažinti SAVE, stebėti SAVE, išnagrinėti SAVE – savo norus, jausmus, emocijas.
PRABUSTI – atsikratyti visų baimių, nuoskaudų, pykčio, kaltės jausmo. Kai tik nustosite bėgti nuo jų, sustosite, pažvelgsite jiems į akis, susipažinsite, pripažinsite jų egzistavimą, leisite išgyventi – ir bijoti, ir verkti, ir garsiai, smarkiai pykti – pagaliau išleisti visą tai į laisvę, išgyventi, atleisite kitiems jų netobulumus.
Suvoksite, kad kiti tokie pat meilės ieškotojai, kaip ir jūs. Kad jų nesugebėjimas mylėti jus tokią, kokia esate nepriklauso nuo jūsų, tiesiog jie irgi manė, kas gaus Meilę iš jūsų. Jie irgi gyvena tamsoje, kaip ir jūs, nes jų Meilė taip pat įkalinta belangėje.
PRABUSTI padeda „žadintuvas“. Kiekvienam jis skamba savaip – kas suserga, kas išsiskiria, kas bankrutuoja, kas neapkenčia „aukos“ gyvenimo. Kiekvienam savo krizės, problemos, egzaminai. Materialus pasaulis užmigdo taip smarkiai, kad be skausmo neįmanoma išsivaduoti iš jo pinklių.
Prabudusi padėkosite “žadintuvui” už pamokas ir atsisveikinsite visiems laikams. Tai, kas anksčiau skaudino, liks praeitame gyvenime – pamiršta, menka, juokinga. Neįmanoma įskaudinti tų, kas sveikas – kai nėra žaizdų, druska nebaisi.
Ir, kai tapsite sveika, tik tada Meilė išeis į laisvę. Pagaliau.
Jūs liksite ta pati, dirbsite ir gyvensite ten pat ir su tais pačiais žmonėmis, tačiau pajusite, kad nereikia nieko iš jų tikėtis ir reikalauti. Kad galima nustoti visus kontroliuoti, už visus atsakyti ir nerimauti. Pagaliau palengvės, kaip akmuo nuo kaklo ir… į viršų!!! Pagaliau gryno oro gurkšnis!!!
Pagaliau daug energijos. Pagaliau prabundi su noru kažką prigalvoti, prikurti, nuveikti. Su noru kažką pakeisti. Suvoki, kad esi visko pilna, kad niekur nieko nereikia ieškoti ar reikalauti.
Stebuklai tikrai vyks:
*Žmonės taps dėmesingi ir mieli – ir vyras užsinorės kuo nors jus nudžiuginti, ir anyta nustos pamokslauti, ir statybininkai už lango džiugins savo darbo rezultatais, ir aplenkiantiems vairuotojams norėsis šypsotis ir duoti kelią. Ir lojantis kaimynų šuo taps draugu. Ir didžiulės balos kieme primins vaikystę. Ir taip su kiekviena akimirka pajusite vis daugiau džiaugsmo.
*Iš prašančios ir reikalaujančios vargšės pavirsite į dosnią turtingą rėmėją.
*Iš trokštančios sukelti pavydą į ramią ir patenkintą savimi.
*Iš pavydžios į sakančią nuoširdžius komplimentus.
*Iš piktos ir pavargusios bobšės į lengvą, pilną energijos, gražią moterį.
Pati. Savarankiškai. Be vyrų ir daiktų pagalbos.
Pajusite, kad ta stebukladare, kuria esate, reikia rūpintis – laiku guldyti miegoti, sveikai maitinti ir mankštinti, rinkti kokybišką maistą jos protui, gražiai puošti, įsiklausyti į jos norus. Nes niekas kitas neprivalo to daryti, jeigu to nedarote jūs.
Nenuleiskite rankų. Padėkokite gyvenimo užduotims. Ieškokite žinių ir žmonių, kurie jau prabudo, jie įkvėps jus ir kartu bus drąsiau. Tačiau išlaisvinti savo Meilę turėsite pačios ir tai tikrai nuostabūs patyrimai, kuriais galėsite užkrėsti ir kitus.
Niekada nebarkite ir nekaltinkite savęs už praeitį
Nereikia samprotauti „jeigu būčiau…, jeigu būtų … tada…“ Ir nesigailėkite dėl priimtų sprendimų. Juk visada pasirenkate tai, kas tuo momentu atrodo geriau / palankiau / įmanoma / kas daro jus laimingais. Analizuoti įvykius po to, kai jie įvyko tikrai lengviau, negu numatyti kuria linkme jie pasisuks, ar kokias pasekmes turės. Todėl neeikvokite savo energijos praeičiai, neverta virškinti to, kas turi būti pašalinta :) Jeigu kažkas įvyko ne taip, kaip tikėjotės, tiesiog darykite išvadas ir dėkokite už pamokas ir patirtį. O savo gyvybinę energiją panaudokite dabarčiai – mėgaukitės akimirka, mylėkite, kurkite, džiaukitės gyvenimu!
Padėkokite tam, kas jus skaudina
- Jis parodo, ką jums reikia savyje gydyti, prie ko esate prisirišusi, kokio elgesio laukiate iš kitų, kokiose iliuzijose gyvenate.
- Kodėl kiti elgiasi su jumis nepagarbiai? Todėl, kad pritraukiate tokį elgesį ir jie negali kitaip, nes esate „auka“, manote, kad jūsų gyvenimas priklauso nuo jų. O jie nenori gyventi už jus ir priešinasi.
- Skaudinantis išbando jūsų kantrybę – kiek ilgai galėsite aukoti savo jausmus vardan svetimos nuomonės, svetimų norų.
Jeigu jaučiate, kad gyventi „aukos“ būsenoje nėra smagu – užpykite pagaliau ir darykite ką nors: kelkite save, ieškokite atsakymų kaip vystytis, kaip tapti pilnaverte, kaip išmokti apginti savo interesus, pasakyti „Ne“ svetimiems norams. Visą tai reikės padaryti pačiai, savarankiškai. Pradžiai – atsikratyti nuoskaudų.
Nuoskauda – tai laiku neišsakytas pyktis dėl jūsų ribų / sienų neleistino kirtimo. Pasietas jūsų širdyje jis sudygsta kaip piktžolė ir užima meilės ir džiaugsmo vietą.
Kodėl neišsakote?
- Nemokate jo išsakyti taip, kad kiti tai suvoktų. Nemokate pasakyti apie savo jausmus, nes iš karto kaltinate kitą.
- Bijote pasakyti apie savo norą, nes bijote pasirodyti negera, nes NEGERŲ NIEKAS NEMYLI. Taip galvojate?
- Bijote likti be Meilės, nes nežinote, kad Meilė jau yra jumyse, nemokate pati jos sau suteikti.
- Taisote kitą, kad jis teiktų jums Meilę „taisyklingai“, kaip jums to reikia. Jeigu jis nesitaiso, nesupranta jūsų užuominų, PYKSTATE.
- Užpykus pareiškiate jam pretenzijas, garsiai ir su kaltinimais.
- Jeigu norite būti gera (mylima), o pyktis niekur nedingo, jis tampa nuoskauda, atvira žaizda JŪSŲ širdyje. Nuoskauda jus nuodija, ji užima širdyje gigabaitus vietos, eikvoja kilovatus brangios energijos, kurią galėtumėte išnaudoti švytėjimui, žydėjimui, klestėjimui, sveikatai, laimei ir džiaugsmui.
Ką daryti? Išsakyti! Be kaltinimų ir pretenzijų.
Pati turite spręsti – ar leisti sau jausti skausmą, ar prabilti – kad jums nemalonu, kad jaučiatės blogai, kad nenorite to girdėti savo atžvilgiu.
Sakykite viską, kalbėkite apie savo jausmus ir norus, jie yra svarbūs! Nustokite būti tylene, tai labai baisi moters nuodėmė.
Suvokite ką jaučiate ir kalbėkite apie SAVE – apie savo jausmus, savo norus.
Ir nekaltinkite kitų, kad neatspėjo, nenumatė ir nedaro; arba verčia jus daryti tai, ko nenorite. Nespėliokite pati ir neprievartaukite kitų.
Nebijokite prabilti, niekas jūsų nesmerks, atvirkščiai – atsikvėps ir apsidžiaugs: „Aš išgirdau kaip ji jaučiasi, ko nori, kas ją gali pradžiuginti, o kas – nemalonu. Dabar aš tai žinosiu. Žinosiu kaip su ja elgtis. Nes kol tylėjo – iš kur galėjau žinoti, kad elgiuosi negerai, kad jai skaudu ir nemalonu, kad jos tai nedžiugina?“
Nesusireikšminkite! Kai žiūrite į bendrą kolektyvo nuotrauką, ką ten labiausiai vertinate??? Spėju, kad save :). Nepatikėsite, tačiau lygiai taip pat daro ir kiti! Kiekvienas galvoja apie save, nerimauja dėl savęs, rūpinasi savo paliktu įspūdžiu kitiems, nes ieško pritarimo ir Meilės.
Todėl atsipalaiduokite ir nustokite už kitus galvoti, kurti prielaidas ir spėlioti. Nustokite dėti kitiems į galvą ir į burną savo išgalvotus sakinius! Leiskite jiems galvoti savo mintimis, kalbėti savo žodžiais, veikti savo veiksmais. Gyvenkite savo gyvenimą ir leiskite kitiems gyventi taip, kaip jie nori.
O jeigu pamanėte, kad jie specialiai jus skaudina, jeigu neramu, kodėl – tiesiog PASITEIRAUKITE. Nereikia prigalvoti ir visos kūrybinės energijos pagalba kurti įmantrių „nuoskaudos šedevrų“. Dažniausiai tai, ką išgirdote, ar neišgirdote, neturi su jumis nieko bendro. Tiesiog žmogus kalbėjo apie save, apie savo būseną, apie savo išgyvenimus, (tiesog tai jam trūksta Meilės…)
Jeigu pamanėte, kad apie jus – skubiai kvieskite „greitąją“, o gal eikite prigulti, o gal pasidaryti manikiūrą ar masažą, o gal skanus pyragas išgydys? : )
Natalja Balinskaja (iliustracija – Jefri Larson)
