Nelaikyk visko savyje!

Tu pripratai viską laikyti savyje. Tu pripratai atrodyti stipri. Ir net pati tuo patikėjai. Tu pripratai slopinti savo emocijas, jausmus, slėpti juos kuo toliau, nepastebint, kaip jie graužia tave iš vidaus. Tu pripratai visada laikyti save rankose, ir, kai tau skaudu, niekas to nepastebės, tavo veidas paslapties neišduos.

O po to atsikeli blogos nuotaikos. Ji iš niekur, tiesiog bloga. Ir ne todėl, kad tu vakar nesugebėjai pasakyti „ne“ savo viršininkei; ne todėl, kad pabijojai pasakyti vyrui viską, ką jauti; ne todėl, kad prisikaupė krūva nerimo, kurio nėra kam išlieti. Ne-ne-ne, visa tai smulkmenos ir neturi reikšmės. Tiesiog bloga nuotaika. Tiesiog savaime.

O po to tu išsilieji ant pačių artimiausių ir bejėgių. Tu nenorėjai šaukti ant savo vaiko arba katino, nenorėjai dėl kažkokių smulkmenų ginčytis su vyru. Tu nenorėjai kelti isterijų, daužyti indų, bausti savo vaiko. Ne. Tu svajojai, kad to niekada tavo gyvenime nenutiks, ir tokia tu niekada netapsi. Bet staiga tu matai rėkiančią ant savo mažo žmogeliuko moterį ir suvoki, kad tai – tu. Ir tau pačiai tampa šlykštu, bet sustoti neįmanoma.

Tu tiesiog sprogsti viduje, bandai nuo to išsilaisvinti namuose, ten, kur jautiesi saugiai. Tu visur save kontroliuoji, o namuose jau nėra jėgų laikyti savęs rankose.

O po to tu susergi. Fiziškai. Ir gerai, jeigu tiesiog peršalimu. Kai tavo kūnas visais įmanomais būdais bando pašalinti tuos nuodus, kurie jį nuodija. Bet juk tu stipri, tu taip lengvai nepasiduodi. Ir toliau gyveni taip, kaip ir gyvenai, nieko nepasimokydama iš savo ligos. Ir liga vėl ir vėl grįžta įvairiais pavidalais, vis bandydama tave prisišaukti.

O po to viskas sugriūva. Griūva santykiai su vyru, kuriuose tu dešimtmečiais slėpei savo nuoskaudas. Griūva santykiai su vaikais, kurie norėjo turėti gyvą mamą, o ne biorobotą, kuris retkarčiais eina iš proto. Griūva santykiai su savimi, nors čia griūti nelabai yra kam, bet staiga supranti, kad jau pačią nuo savęs pykina. Griūva viskas, o tu niekaip negali topaveikti.

Galbūt jau užteks tyčiotis pačiai iš savęs? Gal atėjo laikas sustoti ir pripažinti savo pralaimėjimą? Tu negali būti ideali ir nepriekaištinga. Tu negali būti rami ir plastmasinė. Tu gyva.
Nelaikyk visko savyje. Pakanka. Paleisk viską, atiduok. Verk, mergaite, verk. Tau daugiau nereikia būti stipriai. Daugiau nebereikia.

Verk dėl to, kaip tau buvo skaudu vaikystėje, kada tėvai tavęs nesuprasdavo ir nenorėjo suprasti.

Verk dėl to, kaip skaudu buvo jaustis atstumta to, kurį mylėjai, net jeigu tau buvo tik penkeri ar dešimt.

Verk dėl to, kaip tave įskaudino svetimi žodžiai apie tavo išvaizdą, protą ir talentus.

Verk dėl to, kaip sunkiai tau reikėjo darbuotis, kad tėvai atkreiptų dėmesį ir pagirtų tave.

Verk dėl to, kaip sunku buvo matyti ir girdėti tėvų ginčus, kaip sunkiai tu išgyvenai jų skyrybas ir tai, kas vyko po jų.

Verk dėl to, kokia sunkia našta tapo atsakomybė už mamos laimę.

Verk dėl to, kaip skaudu buvo nutraukti ryšius su tėčiu tik tam, kad mamai būtų ramu.

Verk dėl to, kad tėvų namuose neturėjai savo erdvės, kad tavo daiktus galėjo imti visi, kas norėjo, galėjo juos naudoti ir netgi sugadinti.

Verk dėl to, kaip neteisingai rašė tau pažymius mokykloje, kai mokytojai vertino ne pagal žinias, o pagal simpatiją ir antipatiją.

Verk dėl to, kad taip norėjai būti mylima, bet girdėjai tik pašaipas.

Verk dėl to, kaip tavo meile ir tavimi tiesiog naudojosi.

Verk dėl to, kad tu pasitikėjai, o tave išdavė.

Verk dėl kiekvienos draugių išdavystės.

Verk dėl to, kad sugriuvo tavo svajonės.

Verk dėl to, kaip skaudžiai nuvildavo žmonės.

Verk dėl to, ką tau teko išgyventi šeimyniniame gyvenime, dėl kiekvieno ginčo, nesupratimo, nepriėmimo.

Verk dėl kiekvieno neįvykusio nėštumo, kurio tu laukei, apie kurį svajojai.

Verk dėl kiekvienos bemiegės nakties, kurią praleidai laikydama ant rankų verkiantį vaiką, kai labiausiai norėjai tylos.

Verk dėl visų nerimų, kuriuos išgyveno tavo motiniška širdis, kaskart vaikui nukritus, susirgus, dėl jo nuoskaudų ir nelaimių.

Verk dėl kiekvieno skaudaus žodžio, kurį išgirdai iš savo mylimo žmogaus lūpų.

Verk dėl savo bejėgiškumo ir nevilties, kad nieko negalėjai padaryti, kai tavo pasaulis griuvo.

Verk dėl to, kaip tave skaudino apkalbos tau už nugaros, nepagrįsta kritika, netaktiški klausimai.

Verk dėl to, kaip kiti įgyvendindavo tavo svajones, kol tu svarstei arba bijojai.

Verk dėl to, kad duodavai žmogui ranką, o jis atkąsdavo tau ją iki alkūnės.

Verk dėl kiekvieno kivirčo su savo mylimuoju, kai tau į veidą rėždavo tai, nuo ko buvo nepakeliamai skaudu.

Verk dėl visų momentų, kai tau reikėjo palaikymo ir pagalbos, bet gaudavai tik abejingumą.

Verk dėl visų santykių, kur tu atiduodavai, nieko negaudama mainais.

Verk dėl skaudžių santykių su tėvais, kurie nenori tavęs paleisti ir neleidžia gyventi taip, kaip tu nori, manipuliuoja ir grasina.

Verk dėl visų savo bandymų būti visiems gera ir dėl kainos, kurią už tai sumokėjai.

Verk dėl to skausmo, kurį suteikė tau anyta, kai šiurkščiai kišosi į tavo vidų, norėdama viską perdaryti pagal save.

Verk dėl to, kad niekas negali tavęs suprasti iš tikrųjų.

Verk dėl to, kad niekuo negali pasitikėti.

Verk dėl to, kad nėra kam tave apsaugoti, ypač nuo tavęs pačios.

Verk, nes labai nori ant rankų, bet niekas neima.

Verk dėl to, kad labai daug visko reikia daryti pačiai ir niekuo negali pasikliauti.

Verk dėl to, kad taip smarkiai stengeisi dėl kitų, o pasirodo, kad visiškai be reikalo.

Verk, mergyte, verk! Tai ne gėda, nekvaila, ne veltui, nekeista. Tai laiku, tai vietoje, tai teisinga, tai gydo.

Visada laiku, vietoje ir teisinga. Tu negali visko amžinai kaupti savyje. Tau daugiau nereikia būti stipriai.

Rėk iš skausmo, apmaudo, pykčio. Dėl visų savo be gailesčio pažeistų ribų ir sienų, dėl visų savo jausmų, kuriuos sutrypė, dėl svajonių, kurias sugriovė, dėl viso to skausmo, kurį suteikė tau kiti žmonės.

Rėk. Išsilaisvink. Verk. Paleisk. Melskis. Valykis. Kvėpuok. Gyvenk. Tau daugiau nereikia būti stipriai. Pakanka tiesiog būti. Gydyk savo širdį, mergyte.
Ir tada tu tapsi iš tikrųjų suaugusia. Ir laiminga.

Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Vangelis Rinas)
http://www.valyaeva.ru/ne-derzhi-vse-v-sebe/