Dovanos, supakuotos į problemas
Sakoma, kai Dievas mums dovanoja dovaną, dažnai įpakuoja ją į problemą. Tai reiškia, kad jums nutinka kas nors, ko, atrodo, niekada neturėjo įvykti. Tai sukelia jums daug skausmo. Tačiau kai jūs pasitinkate tą skausmą ir priimate jį, tai jo viduje jūs randate dovaną. Ypatingą dovaną. Nes paprastas dovanas galima gauti ir be įpakavimo, tačiau tikrai ypatingas dovanas galite rasti savo problemų viduje.
Kai mūsų vyresniajam sūnui diagnozavo autizmą, aš priėmiau tai kaip didelę problemą. Tuo metu ir pasaulis, ir Dievas man atrodė neteisingi ir pikti. Kaip galima mane taip bausti? Už ką? O už ką tokia nelaimė atsitiko šiam mažam žmogeliukui, kuris tik pradeda gyvenimą? Nuo to laiko praėjo jau šešeri metai. Neseniai su vyru kalbėjomės apie tai, kad iš tikrųjų tai mums buvo didžiausia dovana. Iš pradžių pasirodžiusi sunki ir nesuvokiama, tačiau dovana.
Jeigu Dania būtų buvęs įprastas vaikas, tai ir mes dabar gyventume visiškai kitaip. Nesusimąstydami būtume paskiepiję visus vaikus, išleidę į darželį, į mokyklą. Greičiausiai aš, kaip ir dauguma kitų, būčiau dirbusi. Vyras taip pat darbuotųsi kokiame nors biure. Ir vaikų, tikriausiai, turėtumėme daugiausia du.
Tačiau gyvenimas mums sudarė tokias aplinkybes, kuriose nebegalėjome likti tokie kaip anksčiau. Mes jau nebegalėjome gyventi taip, kaip anksčiau. Mes jau buvome kitokie. Vyrui teko ieškoti galimybių uždirbti tiek, kad pakaktų vaiko terapijai. Ir tuo pat metu, kad turėtų daugiau laisvo laiko, negu kiti tėčiai, juk jį reikėjo visur vežioti, užsiimti su juo.
Man teko būti su juo namuose, nors ir bandėme leisti į darželį. Man pačiai teko suvokti, kodėl man taip sunku būti mama, būti su juo. Išmokti atrasti save neįsidarbinant. Ir mūsų antras sūnus jau nėjo į darželį, negavo jokių skiepų. Kaip ir trečias.
Po pirmojo gimdymo aš labiau įsigilinau į šį procesą, daugiau skaičiau ir daigiau taikiau žinias, kad trečiasis gimdymas praeitų be skausmo (aš galvojau, kad taip būna tik knygose).
Besirūpindami sūnaus sveikata pirmą kartą išvykome į Bali salą, į delfinų terapiją, nors mums tai atsiėjo labai brangiai. Praleidome žiemą Azijoje taip pat sūnaus labui – kad jis galėtų mokytis nardymo, plaukiojimo ir taip vystytų savo kvėpavimo sistemą bei sutvirtintų kūną. Nors su juo keliauti buvo nelengva, tai suteikė daug patirties ir mums, ir jam. Teko savo gyvenimą organizuoti taip, kad turėtume galimybę būti ten, kur jam tuo metu reikėjo.
Dėl jo mes lankėmės įvairiuose lavinančiuose užsiėmimuose, dirbome su savo vaikystės patirtimi, kuri iš pradžių atrodė visiškai įprasta. Pradėjome dėl jo, o po to suvokėme, kad dėl mūsų pačių. Nuo to laiko mes ir toliau mokomės, tobulėjame, nors situacija pasikeitė iš pagrindų.
Dania mokyklos nelankė, mes daug sužinojome apie mokymąsi namuose ir išvis suabejojome, ar jam reikalingas toks mokymas. Susipažinome su įvairiais žmonėmis, skaitėme kitokias knygas. Gyvenimas įgijo visai kitą prasmę. Savo sūnaus dėka mes išmokome galvoti.
Dėka to mūsų šeima tapo stipresnė. Mes susivienijome prieš sunkumus ir įveikėme juos kartu. Mes mokėmės klausyti vienas kito, kalbėtis. O tai būdavo taip sudėtinga mums abiem! Aš buvau vienturtė, o mano vyras – jauniausias šeimoje. Mums abiem būdavo taip sudėtinga surasti bendrus sprendimus. O Dania mus sujungė, „sulitavo“.
Jei ne Dania, nebūtume ieškoję Dievo, nesimelstumėme, nesilankytumėme šventyklose. Tam tiesiog nebūtų poreikio. Mes nebūtume matę prasmės. Visi gyvena ir mes gyvename, sunkumai tie patys. Kam anksčiau laiko į kažką gilintis? O kai prieš tave atsiranda tokia užduotis, tokia problema, kaip be Dievo pagalbos su ja susitvarkyti? Niekaip.
Dania ir toliau mus moko. Autizmo jau nebeliko. Jis dar vejasi savo bendraamžius, bet jau bendrauja, jis yra savas, jis vystosi, mokosi ir, svarbiausia, nori bendrauti ir mokytis. Supratome, kad autizmas – tai ne nuosprendis. Kad svarbu klausytis savo širdies, o ne specialistų ir gydytojų. Nagrinėti, klausytis širdies ir mylėti. Tikėti. Savo pavyzdžiu mes įkvėpėme ir kitus žmones. Pavyzdžiui, vienas logopedas prisipažino mums: „Po susitikimo su jumis ir Daniumi aš patikėjau Dievu. Be jo toks stebuklas nebūtų įmanomas.“
Tiek daug mums suteikė vienas mažas žmogeliukas! Pagaliau pajautėme vidinį dėkingumą Dievui už tai, kad mažylis atėjo pas mus būtent toks. Ypatingas. Jis iš tiesų mums ypatingas. Jis atnešė mums tokius pokyčius, kuriuos sunku nusakyti žodžiais. Tik vienas mažas kūdikis.
Matėme daug šeimų su ypatingais vaikais. Skirtingo sunkumo. Yra šeimų, kurios išsiskyrė – vyrai išėjo, o moterys tapo ne tiesiog stiprios, o megastiprios. Dažnai vaikai tokiose situacijose progresuoja itin silpnai, nors tam dedamos milžiniškos pastangos. Viskas tik dėl to vaikučio, kitų vaikų nėra – tik jis ir mama. Ar mato jie tame dovaną? Ir tas galimybes, kurias jie nerealizavo?
O yra šeimos, kuriose gimsta ir kitokie vaikai. Kur tėtis ir mama nebando iš karto padaryti jų normaliais. Kur bando suprasti, priimti tai ir gyventi su vaiku. Kartu. Dažniausiai tokios šeimos labai maloniai bendrauja, būna optimistiškos, tvirtos. Tėtis tokiose šeimose dalyvauja visur, kartais ant jo pečių užgula daugiau naštos nei ant mamos. O mamos gražios ir žydinčios. Bet tokių šeimų nedaug. Deja.
Tai žmonės, išdrįsę išvynioti dovaną. Jie išdrįso pažvelgti, kas po įpakavimu. Jie padarė žingsnį link savo skausmo. Ir pasikeitė viduje, įveikė sudėtingą transformaciją, nors ir skausmingą. Bet buvo verta. Ir mums, ir jiems.
Čia tik vienas pavyzdys, panašių dovanų mano gyvenime buvo labai daug. Dabar aš jau galiu jas matyti, nors greičiausiai ne visas. Ir mano vaikystę, kai mama viena turėjo išgyventi ir išmaitinti mane. Ir kaip visus metus mes su vyru negalėjome susilaukti antro vaiko. Ir tai, kad turėjau studijuoti matematiką, kurios aš niekada nemėgau. Daug tokių mažų dovanėlių, kurias dažnai bijodavau išvynioti – arba išvis atmesdavau į šalį, vertindama pagal įpakavimą.
Jei nebūtume praradę viso savo turto Irkutske, niekada nebūtume persikraustę. Jei ne tos skolos, banditai, antstoliai, teismai… Tikriausiai, seniausiai būtume išsiskyrę. Juk taip patogu buvo bėgti nuo visų problemų pas mamą. O jei mes būtume išsiskyrę, tai nebūtų nei šio tinklalapio, nei knygų.
Jeigu neįvyktų persikraustymo, mes niekada neužaugtume, netaptume tais, kokie dabar esame, neįveiktume velniai žino ko (ir tuomet neaišku – o vardan ko?). Aš niekam nelinkiu tokio užsigrūdinimo, kuris buvo pas mus. Tačiau kitaip mes, po daugelio metų, šito skausmo viduje nerastumėm savo didžiulės dovanos.
Jei pirmais gyvenimo Sankt Peterburge metais nebūtume pagyvenę vos ne ant išlikimo ribos, niekada nebūtume pradėję klausytis įvairių paskaitų, neatrastume sau Vedų išminties. Juk žinioms visada reikia turėti galingą užtaisą viduje – skausmo, nusivylimo, liūdesio.
Jei nebūtume surizikavę gyventi kelionėmis, taip ir nebūtų gimusi nė viena knyga. Knygos kažkodėl gimsta Bali saloje, o ne Peterburge. Niekada nebūtume atradę tiek daug naujų kultūrų, nesugebėtume rasti savo asmeninio kelio pas Dievą.
O kiek sunkumų vyras turėjo darbe, savo projektuose. Kiekvieną kartą atrodė, kad tai katastrofa. Kartais iki paskutinės akimirkos laikydavomės už to, kas kėlė skausmą, nepatogumą, kas nesuteikdavo nieko gero. Iš baimės. O iš tiesų tai visada būdavo žingsnis kažko naujo, ypatingo link. Paleidi, pergyveni savo baimes ir skausmą – ir atveri kažką naujo.
Tiek daug mažų išbandymų, iš kurių kartais būdavo įdomu ieškoti išeities. Nors kartais apimdavo neviltis, kad tai niekada nesibaigs, kad viskas veltui. Mes planavome visai kitokį savo gyvenimą. O Dievas padarė kitaip.
Neseniai viena draugė man pasakė: „Tu išsirinkai tokį sudėtingą kelią!“ Aš nusišypsojau ir tariau jai: „Tikrai manai, kad aš visa tai pasirinkau pati? Išvis nesuprantu, kaip tai su manimi atsitiko.“
Aleksandras Chakimovas pasakojo apie tai, kaip vaikystėje jis buvo labai drovus ir netgi prie lentos negalėjo atsakinėti. Ir dar neištverdavo kelionių, nes pykindavo, užsupdavo visur ir visada. Ar jis galėjo pagalvoti, kad jo laukia Mokytojo ir pamokslininko kelias? Šimtai, tūkstančiai žmonių salėse, nuolatinės kelionės, mokiniai, traukiniai, lėktuvai… Štai tokią įdomią dovaną Dievas jam paruošė, o tam jam reikėjo įveikti stiprius pokyčius.
Viena mano draugė dirbo banko valdytoja. Viskas sekėsi neblogai, kol vieną dieną jos vyras pateko į siaubingą situaciją, kur ir kaltininkų nesurasi. Jos reputacija buvo sugadinta, karjera banke baigėsi. Po metų pasirodė, kad viskas įvyko netgi labai laiku. Darbas nebuvo mėgiamas, nenormuotas ir, būdama vos 35-erių metų, ji turėjo puokštę ligų. Iš pradžių ji, suprantama, buvo šoke, jautė siaubą ir nekentė vyro. O dabar mezga. Sėdi namuose, absoliučiai sveika ir mezga pagal užsakymus. Dar ir porą vaikų pagimdė, nes anksčiau motinystė konfliktavo su karjera. O juk galėjo ir neatleisti iš darbo – ir kas būtų buvę tuomet?
Tokių istorijų daugybė. Yra toks posakis – „nebūtų laimės, jei nelaimė nepadėtų“. Ir tai tiesa. Visi įvykiai nutinka ne šiaip sau. Jie visada turi prasmę, tik, deja, mes ne iš karto ją suvokiam.
Šis pasaulis ypatingas. Taip, jame daug kančių. Bet suvokus, kad šios kančios mums atneša būtinus pokyčius, daug gilesnį gyvenimo ir Dievo suvokimą, pamačius po šiuo įpakavimu dovaną, daug kas pasikeičia. Viduje ir išorėje. Tik svarbu, į ką esame susikoncentravę – į problemas ar į vystymąsi, augimo galimybes, į įpakavimą ar į pačią dovaną? Ar matome platesnį ir tolimesnį vaizdą, ar mokame būti dėkingi?
Tą patį galima pasakyti ir apie ekonomines krizes. Aš skaitau daug istorijų žmonių, kuriuos atleido iš darbo, ir, pagaliau, atsirado galimybė pradėti savo verslą (lyg anksčiau to neleisdavo padaryti). Istorijas apie tai, kaip etatų mažinimas leido susivokti, kad atėjo laikas vaikams. O kiek žmonių per krizę atrado save – lyg jiems neliko kitos išeities? Visa tai nuostabu. Štai jos – bet kokios krizės galimybės – asmeninės, šeimyninės, ekonominės. Ir priklauso nuo mūsų kaip mes šiomis galimybėmis pasinaudosime, ir ar išvis pasinaudosime.
Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Mariana Kalacheva)
http://www.valyaeva.ru/podarki-zavernutye-v-problemy/