Dėkingumas už tai, ką duoda vyras
Paskutiniu metu labai dažnai girdžiu moterų skundus: “Jis manęs nevertina, nemyli, nesirūpina, nesaugo…” Pradedu klausinėti. Juk situaciją svarbu išnagrinėti visapusiškai. Ir dažnai pasirodo, kad vyro dėmesys yra, tiesiog jis ateina ne tokia forma, kokios norėtume.
Ji nori, kad jis visada būtų šalia, o jis iš visų jėgų uždirba pinigus jos poreikiams.
Ji nori romantikos, o jis žiemą kasryt eina į šaltį šildyti jos mašinos.
Ji sako, kad jis jos negirdi, bet jis, nuo tos dienos, kai jie kartu, perka jos mėgstamiausią duoną, kurią nupirkti reikia eiti į pakankamai toli esančią specialią kepyklą. Tik duona..
Dėmesys, kuris atrodo savaime suprantamas ir įprastas, kol jo neprarasime.
Ypatingai sunku pastebėti dėmesį, kai vyras toli. Tai beveik dėsnis: kuo vyras toliau, tuo viltis aštresnė ir tuo skaudesnė bet kokia detalė, kai ji nepritampa prie įprastos gyvenimo eigos. Parašė ne aštuntą, o dvyliktą – neatidus, nepaklausė kaip laikausi – aš jam nerūpiu, ignoruoja klausimą kur jis – tikriausiai jau su kita… Apnuoginti nervai ir fantazijos gimdo pačius beprasmiškiausius siužetus. Kai siužetas sukurtas ir smulkiai apgalvotas, prasideda “kandimas”:
– Žinau, dabar ne aš tau galvoje…
– Kodėl? Aš tiesiog užimtas!
– Tu niekada neturi man laiko…
Bendravime atsiranda įtampa. Jis supranta, kad ji kažkuo nepatenkinta, bet nesupranta kuo. Ji laukia, kad jis supras ir “pasitaisys”, bet kadangi pati nemoka išreikšti savo poreikių normalia kalba, to neįvyksta. Anksčiau ar vėliau jis supranta, kad paprasčiau neprašyti nieko, negu nuolat teisintis dėl to, ko nėra. Ji padaro išvadą, kad vėl nieko neišėjo, tik laikas sugaištas veltui. Jie išsiskiria…ne, netgi ne taip… tiesiog palaipsniui tolsta vienas nuo kito, nors galėtų būti kartu, jei..
Ir išeitis iš šio akligatvio – DĖKINGUMAS!
Dėkingumas už kiekvieną dėmesio ženklą, už kiekvieną nieką, kuris daromas tau. Be svarstymų, be vertinimų, be lyginimų su kitais, ypač su svetimais vyrais. Tiesiog dėkingumas. Ačiū tau, kad esi! Ačiū tau už tai, ką darai dėl manęs!
Jeigu jums atrodo, kad neturite už ką dėkoti – pastebėkite save kelias dienas. Kiek valandų per dieną esate tokia užimta, kad net neturite minutės tam, kad atsilieptumėte telefonu? Kiek kartu jums buvo tiesiog nepatogu parašyti žinutę arba paskambinti, kai esate, pavyzdžiui, sporto salėje, už vairo, duše, pas gydytoją, darote su vaiku pamokas arba skubate kur nors. Kiek kartų jums tiesiog nėra nuotaikos ir jėgų, kad kam nors ką nors duoti, suteikti. Jūs tikrai visada esate pasiruošusi nueiti keletą kvartalų iki kepyklos, kad nupirktumėte prie arbatos šviežių bandelių, jeigu jūsų diena buvo sunki ir esi mirtinai pavargusi? Jūs visada esate pasirengusi suprasti ir pajausti kito žmogaus savijautą ir poreikius, jeigu jis apie juos nesako? Kiek kartų jus galėjo neteisingai suprasti, jei nebūtumėte nieko paaiškinusi?
Kai pradedi kreipti dėmesį į save, ateina suvokimas, kad šiuolaikinio miesto ritme kasdieninis ir nuolatinis dėmesys kitam – beveik didvyriškumas. Kad visada yra aibė racionalių priežasčių, dėl kurių nepastebėjai, neišgirdai, pamiršai, nepaskambinai. Nors ir keista, bet daryti tai nuolat reikia pastangų, kurios ir liudija apie dėmesį ir rūpestį, ir galbūt apie meilę.
Pabandykite bent trumpam bendrauti be pretenzijų. Pastebėsite, kad labai daug slypi smulkmenose. Išmokite vertinti smulkmenas ir patirsite pilnatvės jausmą. O po to, tikėtina, pildysis ir tai, apie ką svajojate…
Jelena Šubina (iliustracija – Jurij Macik)
