Sąrašas, kuris išgelbėjo mano santuoką

Savo santuokoje laikiausi iš paskutinių jėgų. Bet atėjo diena, kai mano jėgos išseko ir, kai tik vyras Bilas išėjo į darbą, susirinkau daiktus, pasiėmiau 14 mėnesių sūnelį ir išėjau iš namų. Tie metai buvo vieninteliai, kai mes gyvenome viename mieste su mano tėvais. Akivaizdu, kad galimybė pabėgti pas tėvus palengvino mano sprendimą palikti Bilą…
Užsiverkusi ir supykusi nuėjau su mama į virtuvę. Ji laikė vaiką, o aš verkdama teisinau savo poelgį. Mama įpylė kavos ir pasakė, kad ji su tėvu padės man. Su palengvėjimu atsidusau, kai supratau, kad tėvai mane palaiko.
– Bet prieš paliekant Bilą tu turi kai ką padaryti, – pasakė mama.
Ji paguldė jau miegantį mano sūnų, paėmė popieriaus lapą, parkerį ir lapo centre nubrėžė vertikalią liniją. Kairėje pusėje paprašė surašyti viską, ką Bilas daro ne taip, dėl ko gyvenimas su juo neįmanomas. Pažiūrėjus į padalintą lapą, maniau, kad dešinėje mama paprašys surašyti visus teigiamus Bilo bruožus. Bet aš buvau įsitikinusi, kad neigiamų savybių sąrašas bus žymiai didesnis ir su įkvėpimu ėmiau rašyti kairėje lapo pusėje. Negailėjau nei lapo, nei rašalo. Norėjosi kuo greičiau ant popieriaus nupaveiksluoti mano nepakenčiamo vyro portretą.
Kairėje pusėje parašiau:
– Niekuomet nesusitvarko savo daiktų
– Nekalbus, tylenis
– Apie visus jo planus ir sprendimus sužinau paskutinė
– Užmiega bažnyčioje
– Šnirpščia nosimi ir raugėja prie stalo
– Niekada nenuperka man vertingų dovanų
– Rengiasi nerūpestingai ir nemadingai
– Tinginys, nepadeda namų ruošoje…..

Sąrašas užėmė visą puslapio kairę pusę. Savybių išvardinau daugiau, nei reikia įrodyti, kad su tokiu vyru-monstru negyventų nei viena moteris. Ir su pasitenkinimu paklausiau mamos:
– O dabar, manau, tu paprašysi parašyti iš dešinės pusės gerąsias Bilo savybes?
– Ne, – pasakė ji, – aš jas ir taip žinau. Tiesiog noriu, kad prie kiekvienos, kairėje esančios eilutės, parašytum savo atgalinę reakciją. Tai, kaip tu elgiesi.

Ši užduotis buvo kur kas sunkesnė, nei aprašyti geras Bilo savybes. Aš lengvai galėjau aprašyti kelias geras Bilo savybes, bet niekuomet negalvojau apie save pačią. Žinodama, kad mama neatstos, pradėjau rašyti.
– Pykau, rėkiau, įsiskaudinau
– Man buvo gėda būti šalia jo
– Vaidinau „kankinę“, žaidžiau su jo jausmais ir reikalavau gailestingumo
– Norėjau būti ištekėjusi už ko nors kito
– Nekalbėjau su juo, užsisklęsdavau savyje ir baudžiau jį tylėjimu
– Aš maniau, kad buvau per gera Bilui, kad jis nevertas manęs.

Sąrašas atrodė bus be pabaigos. Kai aš prirašiau visą stulpelį, mama paėmė lapą, žirkles ir perkirpo lapą per pusę. Kairiąją lapo pusę ji išmetė į šiukšlių dėžę, o dešiniąją padavė man.
– Beke, – pasakė ji, – neškis šitą sąrašą namo. Pagalvok šiandien apie savo elgesį. Pasimelsk. Tegul vaikas šiandien lieka pas mus. Jei nuoširdžiai padarysi ko prašau ir vis dar norėsi palikti Bilą – mes su tavo tėvu padarysime viską, ką galėsime, kad padėtume tau.

Plika tiesa
Palikus sūnų ir daiktus, grįžau namo. Sėdėjau ant lovos su savo lapo puse. Sunku buvo patikėti, kaip atrodė mano poelgiai be subalansuojančio nervuojančių mane Bilo įpročių sąrašo. Jie buvo pasibaisėtini.
Mačiau smulkmeniškus poelgius, gėdingus metodus, griaunančias santykius reakcijas. Kelias valandas prašiau Dievo atleidimo. Prašiau jėgos, vedimo ir išminties toms permainoms, kurios turėjo įvykti manyje. Aš meldžiausi toliau ir supratau kokia nepakenčiama buvau. Man net sunku buvo prisiminti Bilo nusidėjimus. Ten nebuvo nieko nepadoraus ar baisaus. Mano širdis tiek susvetimėjo ir apako, kad aš nustojau pastebėti jog buvau apdovanota tikrai geru vyru – ne idealiu, bet geru.
Prisiminiau, kaip prieš penkis metus prisiekiau Bilui. Prisiekiau mylėti jį ir sveiką, ir sergantį. Būti su juo ir džiaugsme, ir liūdesyje. Visa tai prisiekiau prieš Dievą, savo šeimą ir draugus. Bet, nežiūrint mano priesaikos, aš buvau pasiruošusi jį palikti šį rytą dėl kasdienių nereikšmingų susierzinimų.
Aš nuvažiavau atgal pas tėvus. Jaučiausi žymiai geriau, negu pirmojo mamos apsilankymo metu. Dabar jaučiau taiką, ramybę ir dėkingumą.
Pasiimdama sūnų, net išsigandau, kad galėjau tragiškai pakeisti ir jo gyvenimą. Dėl savo smulkmeniško priekabumo ir padidinto jautrumo sūnus galėjo prarasti galimybę kasdien bendrauti su savo nuostabiu tėvu.
Aš greitai padėkojau mamai ir išskubėjau, kad suspėčiau iki Bilo grįžimo namo. Grįžau namo, išpakavau daiktus ir laukiau jo.

Praregėjimas
Aš norėčiau pasakyti, kad nuo to momento Bilas pasikeitė. Jis NEpasikeitė. Jis gyveno, kaip gyvenęs, darė viską tą patį, kas erzino ir nervino mane. Tačiau pokyčiai įvyko manyje. Nuo tos dienos pajutau atsakomybę ne tik už savo poelgius, bet ir už savo reakcijas į jo poelgius.
Prisimenu tas dienas: Bilas užmiega bažnyčioje. Ir kai tik jis pradėdavo snausti, aš negalėdavau garbinti Dievo. Galvojau: rodo nepagarbą pamokslui, ypač, kad pamokslus sakydavo mano tėvas! Ir man buvo nesvarbu, kad Bilas apskritai negalėdavo ilgai išbūti budrus ir neužsnausti, kai tekdavo kur nors ilgai sėdėti. Aš tik ir dariau, kad akcentuodavau jo nepagarbą Dievo tarnystei. Jis snaudė, o aš visa „virdavau“, negalėjau atsipalaiduoti, jausdavausi įžeista ir pažeminta. Stebėdavausi kaip aš apskritai galėjau ištekėti už tokio vyro! Aš buvau įsitikinusi, kad jis nenusipelnė tokios žmonos, kaip aš.

Tačiau dabar aš mačiau, kad ir pati nebuvau tobula. Mano puikybė atėmė iš manęs patį svarbiausią gyvenime – garbinimą Dievo jo namuose. Ir problema ne mano vyras, problema buvo manyje.
Su praregėjimu į mano gyvenimą atėjo permainos. Dabar, kai Bilas pradėdavo snausti bažnyčioje, tiesiog pasinerdavau į maldą, dainavimą, dėkingumą, nekreipdavau savo dėmesio į jį, o susikoncentruodavau į Dievą. Pyktis, susierzinimas ir apmaudas virto džiaugsmu, taika ir meile.

Greitu laiku Bilas pastebėjo permainas. Kartą pietų metu jis pasakė: „Aš pastebėjau, kad tave labai įkvepia pamokslai bažnyčioje. Nes aš jau galvojau, kad tau nepatinka pamokslininkas“. Instinktyviai norėjosi išsakyti jam, kiek kartų jis sugadindavo sekmadienio pamaldas, bet vietoj to be komentarų priėmiau jo pastabą.

Perrašytas sąrašas
Daug kartų per santuokos metus perrašinėjau šitą sąrašą. Aš prašiau Dievo atleisti už mano egoizmą ir išdidumą, prašiau suteikti išminties.

Po 15 metų, kai Bilui buvo 49 metai, medikai diagnozavo Alzheimerio ligą. Jis turėjo palikti darbą. Visi namų ir finansiniai rūpesčiai užgriuvo ant mano pečių. Daug dienų ir naktų virto nerimu. Su sūnumi stebėjome kaip Bilas atkakliai kovojo už gyvenimą. Jo optimizmas ir ištvermė įkvėpdavo mus. Mes iš visų jėgų laikėmės tikėjimo, kad jo gyvenimas Dievo rankose. Mums tai buvo paguoda, nes aiškiai suvokėme savo bejėgiškumą. Ieškojome atsakymų Biblijoje. Klausėme kodėl? Mūsų širdis pripildydavo tai skausmas, tai beviltiškumas, tai liūdesys. Bet nepaisant išgyvenimų audros, nenustojome ieškoti Dievo pasaulio, kuris aukščiau už bet kokį suvokimą.

Gailiuosi, kad taip dažnai nesuvaldydavau savęs, kad man neužtekdavo kantrybės, nors ir žinojau, kad Bilas negali nedaryti to, kas mane erzina. Aš suvokdavau savo atsakomybę reaguoti į viską su meile. Su laiku supratau, kad į visus Bilo veiksmus turiu atsakyti dieviška meile. Aš prašiau Dievo, kad jis Bilą mylėtų per mane, nes aš nemokėjau jo taip mylėti, kaip myli Dievas.

Daug kartų dėkojau savo mamai, kuri buvo mano dvasinis mokytojas. Tikriausiai ne kartą ji norėjo išbarti mane ar pasakyti savo nuomonę apie mano nevykusį elgesį. Bet vietoje to ji padėjo man surasti tiesą, kuri išgelbėjo patį brangiausią – mano santuoką. Jei nebūčiau išmokusi būti kantriai smulkmenose, nebūčiau sugebėjusi teisingai priimti tuos sunkumus, kurie dabar aplankė mūsų šeimą.

Kartą sūnus grįžo namo ir paklausė: „Mama, ką darysim, jei vieną dieną tėtis mūsų neprisimins?“ Aš atsakiau: „MES jį prisiminsime. Mes prisiminsime vyrą ir tėvą, kuriais jis buvo. Mes prisiminsime visa tai, ko jis mus išmokė ir kaip stipriai jis mus mylėjo“.

Po to, kai sūnus išėjo – užplūdo prisiminimai apie viską, kas gero buvo mūsų šeimoje, ką turėjo mano vyras… Ir, nors ir keista, šypsena iššaukė būtent tos detalės, kurios mane siutino ir kurias įrašiau į Bilo neigiamų savybių sąrašą prieš daugelį metų…

Bekki Zerbe (iliustracija – Mahmood Sabzi)