Vyrai sukurti žygdarbiams, moterys – meilei
Moters ir vyro gyvenimo tikslai skirtingi. Ne šiaip sau gamta mus sukūrė skirtingais. Ir apie tai kalbama labai daug – kad vyrui svarbi savirealizacija už namų ribų, o moteriai – namuose. Tačiau čia labai svarbus dar vienas momentas.
Vyrai sukurti žygdarbiams. O moterys – meilei. Ir čia norėtųsi išsamiau panagrinėti žygdarbių temą. Mes juk tų žygdarbių laukiame ir svajojame apie juos, tiesa? Kad jie būtų gražūs ir kilnūs – apgynė, išgelbėjo, padėjo ir dar kartą išgelbėjo. Ir apsaugos iš vyro laukiame visuose keturiuose lygmenyse:
- Fiziniame. Kad mums nereikėtų nerimauti, už ką reikės gyventi ir ką valgyti.
- Emociniame. Kad turėtume kam išlieti savo išgyvenimus ir atverti širdį.
- Intelektualiniame. Kad mus apsaugotų nuo informacijos, kuri kelia mums nerimą, o taip pat nuo žmonių, bendravimas su kuriais mus traumuoja.
- Dvasiniame. Kad vyras turėtų gyvenimo tikslą ir kažkur mus vestų, o ne šiaip gyventų vardan egzistavimo.
Toks paveikslas daugeliui moterų atrodo idealiai. Ir man taip pat. Be to, mes dažniausiai norime visko iš karto. Kad ir pinigus uždirbtų, ir išklausytų, ir padėtų vaikus prižiūrėti, ir palaikytų, ir apskritai. Neretai savo prašymais prikaustome vyrą prie savęs – būk čia, niekur neik! Aš be tavęs nesusitvarkysiu!
Aš buvau tokios būsenos, kai gimė vyresnysis sūnus. Aš net bijojau paimti jį ant rankų, atrodė, dar nulaušiu ką nors. Tuo pat metu mano vyras ieškojo darbo. Nesėkmingai. Nebuvau pasirengusi paleisti jo ilgam, juo labiau į komandiruotes. Netgi įprastai darbo dienai. Neįsivaizdavau, kaip be jo susitvarkysiu.
Ir, žinoma, reikėjo kažkaip gyventi. Todėl tarkavau vyrą, kad tas nedirba. Darbas reikalingas. Tiksliau, reikalingi pinigai. Bet tegu toks darbas, kad sėdėtum namie su manimi. Taip ir negalėjo jis niekur įsidarbinti ištisus keturis mėnesius. O paskui pasidarė taip nepakeliama gyventi puspadžių, kad pradėjo dirbti langų surinkėju. Išeidavo 6 ryto, grįždavo 10 vakaro kiekvieną dieną. Ir taip tris mėnesius apskritai be išeiginių.
Aš jo ilgėjausi, sūnaus jis visiškai nematė. Bet jis atliko žygdarbį. Jis maitino šeimą – ir tai suteikė jam tiek daug jėgų! Įdomiausia, kad man anaiptol nebuvo beprotiškai sunku. Iš pradžių – taip. O paskui įsijungiau į režimą ir pas mus su sūnumi viskas ėjosi pagal tvarkaraštį ir be didesnių sutrikimų. Nes kai vyras atlieka žygdarbį, moteris gali mylėti ramiai ir be rūpesčių.
Dabar link svarbiausio. Vyras sukurtas žygdarbiams. O kad žygdarbis būtų atliktas, jam reikia laiko ir laisvės. Reikia išeiti iš namų, kartais pradingti ir nesirodyti nuo aušros iki sutemų. Ir kartu reikia, kad jo moteris juo tikėtų. Tikėtų, kad jis dirba dėl jos ir dėl vaikų. Kad jaustų, jog jo žygdarbis jai svarbus ir reikalingas. Kad ji tai vertina. Tiki, myli ir laukia.
Tuo metu vyras gali pradingti ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jis kuria šedevrą ir visas į jį pasineria. Kuria planus, apmąsto. Su juo sudėtinga kalbėtis apie ką nors kita, išskyrus darbą. Jis apie jį galvoja ištisą parą. Ir gali įsižeisti. Jeigu pamiršti, kad darbas – tai žygdarbis, kurį jam būtina atlikti. Tačiau tas žygdarbis daromas vardan moters. Vardan manęs.
Paprastame paprastų šeimų gyvenime tokie momentai nutinka labai dažnai. Vyras strese, pasinėręs į darbą. Kartais jam reikia panirti į savo projektą mėnesiui ar keliems. Kartais netgi metams. Ir tai sunku, labai norisi pasipūsti ir įsižeisti.
Protu viską supranti – toks laikotarpis. Reikia pakentėti. Užsidarė savo darbo urve, kad sukurtų šedevrą. Reikia palūkėti ir netarkuoti. Nekrapštyti jo iš ten dėl įvairiausių smulkmenų. Nešantažuoti ašaromis ir įsižeidinėjimais. Įkalbinėji savo širdį, kuriai norisi dėmesio ir daugiau šilumos. Širdis nori visko dabar ir iš karto. Širdžiai jau nusispjauti į žygdarbį, kad tik mylimasis apkabintų ir kalbėtųsi nuo ryto iki vakaro tiktai su manimi…
Ir vėl aiškini širdžiai – tai svarbu. Tai jo misija. Jo žygdarbis.
Vardan manęs. Be šito jis nebus laimingas. Ir – pašnibždomis – o aš be šito negalėsiu jo pilna jėga mylėti, žavėtis ir gerbti. Ir tai tiesa. Moteris visą laiką laukia žygdarbių. Jie maitina jos meilę ir pagarbą vyrui, suteikia jai galimybę vėl ir vėl juo žavėtis. O kuo labiau ji žavisi, tuo daugiau žygdarbių jis atlieka. Pasaulis irgi iš to laimi – visi didieji žmonės kūrė įkvėpti savo mūzų. O vaisiais naudojasi tūkstančiai, milijonai žmonių, po daugybės metų.
Reikia jį suprasti. Aš mokinuosi tai daryti. Jam reikalingi žygdarbiai. Jei to nesuprasime ir net nemėginsime suprasti – nebus nieko gero. Negali vyras visą laiką būti su moterimi, gyventi ja, ir tuo pat metu kažką didingo kurti. Deja, negali – šnibžda širdis. Kad ir kaip būtų gaila.
Vyras sukurtas žygdarbiams. Anksčiau jie leisdavosi į kryžiaus žygius – keliems mėnesiams. Tokia tada buvo meilės kaina. Šitą kainą mokėjo mylinčios moterys – laukdavo mėnesius, metus, tiksliai nežinodamos, ar jis sugrįš. Ir kokios būsenos sugrįš. Su pergale ar sužalotas. Bet juk laukdavo. Suprasdavo. Palaikydavo.
Šiandien vyrai fiziškai niekur neiškeliauja. Jeigu ir iškeliauja, tai aštuonioms-dešimčiai darbo valandų. Be to, tu visada gali jam paskambinti, kad išgirstum jo balsą. Tu tiksliai žinai, ar jis sveikas. Tu netgi žinai, kur jis yra ir esant būtinybei gali pas jį nuvažiuoti. Arba jis pas tave. Vyrui nebeliko galimybių fiziškai pradingti kažkuriam laikui iš žmonos akiračio. O pradingti reikia – kad atliktum žygdarbį. Žygdarbių pagal tvarkaraštį niekas nedaro, o ir drakonui nepasakysi – palauk pusvalandį, aš į pietų pertrauką, žmona skambina. Žygdarbiai – tai kažkas didingo, apimančio visą vyro esybę.
Ir, kadangi fiziškai išnykti neįmanoma, vyrai išeina mentaliai. Kūnas gali būti šalia, o protas ir dėmesys – kompiuteryje, telefone, mintyse, popieriuose… Ir moteris gauna vienatvę dviese. Iš tikrųjų, jis yra savame kryžiaus žygyje. Jis atlieka žygdarbius.
Šiuolaikiniame pasaulyje, dažniausiai, žygdarbis – tai lėšų pragyvenimui uždirbimas, šeimos aprūpinimas viskuo, kas būtina. Vyras pasitraukia ieškoti šio grobio – savo galvoje kuria planus ir schemas. Kaip padidinti pajamas, kaip daugiau uždirbti, kaip sukurti kažką reikšmingo. Kad paskui galėtų sugrįžti ir pakloti man po kojomis savo pergales ir pasiekimus. O man reikia pakentėti. Suteikti jam galimybę visa tai nuveikti. Išmokti kentėti, laukti, išmokti gyventi pasaulyje pačiai su savimi. Kad pačiai su savimi būtų įdomu ir džiugu. Ypač kai vyras kryžiaus žygyje.
Mums, moterims, amžinai nepakanka dėmesio, kiek jo neduosi – vis per mažai. Ir tuo pat metu vyras, kuris nieko neveikia, žiauriai mus erzina. Jeigu jis grįžo iš darbo, tučtuojau užverčiame jį savo problemomis – lentynomis, tvarkymusi, vaikais. Jeigu jis nedirba, tuo labiau visaip stengiamės jį kažkur pritaikyti. Ir pabandyk mus, absoliučiai nelogiškas, suprasti. Tai vis dėlto mums reikalinga vyro veikla ar jo dėmesys? Ir viena, ir kita tuo pat metu – neįmanoma. Viskas iš eilės. Iš pradžių žygdarbiai, paskui meilė…
Žinoma, susitaikyti, kad žygdarbiai pirmoje vietoje, nelengva. Tačiau kitaip jis nustos būti vyru. Jeigu iš jo atimsi jo vyrišką teisę būti didvyriu, jis pasiskandins butelyje, narkotikuose ir kitose keistose pramogose. Jis mėgins tapti didvyriu kompiuteriniuose žaidimuose arba kitos moters akyse. Jis ir pats nesupras, kaip ir kodėl tai vyksta. Juk jis taip stengėsi būti geras vyras, taip mylėjo žmoną. Tai kame gi priežastis?
Jis pasakys, kad žmona nustojo jį gerbti ir juo žavėtis. O realybėje jis tiesiog nustojo jos labui atlikinėti žygdarbius. Ji pasirinko sau patį patogiausią gyvenimo su vyru variantą, kai jis tūno namuose ir nerizikuoja. Ir tuo pat metu pati liovėsi jį už tai gerbti. Nustojo matyti jame vyrišką jėgą…
Kai vyras tampa didvyriu, meilė moters širdyje iš naujo įsiliepsnoja ryškia šviesa. Pati savaime. Jai dėl to nieko nereikia daryti. Tiesiog žiūrėti į jį – ir jis atsiskleis iš kitos pusės. Kai vyras atlieka žygdarbius, moteriai pasidaro labai lengva jį mylėti ir gerbti!
Ir, kad ir kaip mums būtų tai sunku, tačiau reikia užleisti pirmą vietą mylimo vyro gyvenime. Atiduoti tą vietą jo veiklai, žygdarbiams, darbams. Kad mūsų santykiai būtų tvirtesni, kad širdyje augtų pagarba. Ir kad jo širdyje augtų dėkingumas už palaikymą ir supratimą. Greta tikro vyro gyvenimas žymiai ryškesnis ir įdomesnis. Nors ne visada patogesnis ir paprastesnis.
Leiskite savo vyrui tapti didvyriu! Tegu jis mokosi ir kelia savo kvalifikaciją – net jeigu tai užima visą jo laisvalaikį. Mano vyras, pavyzdžiui, reguliariai skraido į apmokymus Amerikoje ir ne tik ten – mes gyvename be jo savaitę, o kartais ilgiau. Bet jam tai svarbu. Tegu jis išmėgina naujas veiklos sferas, netgi jei jos jums atrodo rizikingos ar neperspektyvios. Kadaise atrodė, kad uždirbti internete neįmanoma, kad reikalingas normalus darbas su normalia alga. Dabar mano vyras vienas iš geriausių marketingo paslaugų (ypač švietimo sferoje) internete specialistas (nors pats tuo niekur nesigiria). Leiskite jam kartais stačia galva pasinerti į projektus. Tai tikrai verta. Paniręs į savo reikalus, jis sugebės daugiau.
Nesibaiminkite, kad jis ten prapuls ar pradings. Jeigu jūs jį mylėsite ir palaikysite, jis visada sugrįš iš savo kryžiaus žygių pas jus. Pakloti jums po kojomis lobius (nes jam pačiam jie nereikalingi). Pasikrauti savo baterijas. Mylėti ir būti mylimu.
O mūsų užduotis – tiesiog Mylėti. Mokytis mylėti. Iš tikrųjų, visa širdimi, be naudos siekimo. Mylėti – tai visada padėti žmogui realizuoti jo potencialą. Atvejyje su vyru – šis potencialas realizuojamas žygdarbiuose. Tai leidžia mums mylėti jį dar labiau. O mūsų meilė įkvepia jį dar didesniems žygdarbiams. Štai tokia paprasta aritmetika…
Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Anna Berezovskaya)
