Ramunėlių arbata

Kartą gyveno vyras su žmona. Jie nuolat bardavosi. Pasako žmona ką nors, o vyras jai – atgal. Žodis po žodžio – štai ir susipyko. Jų kaime gyveno vienas išmintingas senolis. Nutarė žmona prašyti jo patarimo. Atėjo, papasakojo viską, kas vyksta ir paprašė padėti. Senolis jai sako: – „Aš turiu stebuklingos ramunėlių arbatos. Kai tik pradėsi ant vyro pykti ir norėsi kokį kandų žodį ištarti, iš karto gurkštelk arbatos ir laikyk ją burnoj, kol nenusiraminsi.“
Grįžo žmona namo ir laukia kada jie vėl pradės pyktis. Ilgai laukti neteko – ir vėl jie dėl kažkokio menkniekio susiginčijo. Žmona tik pajautė, kad pradeda pykti – greitai arbatos gurkšt.  Nenurijusi laiko burnoj ir tyli. Vyras piktinosi, piktinosi, o atgal – tyla. Jis ir nusiramino. Žmona nudžiugo, kad arbata padėjo ir viską papasakojo vyrui. Tas irgi nutarė, kad kai tik užeis noras kokį piktą žodį ištarti, taip pat arbatos į burną gurkštels.
Taip jie nustojo ginčytis ir pradėjo gyventi darniai ir taikiai.
**
(iliustracija – Anna Silivonchik)