Padėkime vyrams mumis rūpintis!

Mergaitės, ko mes norime? Tik sąžiningai? Kai šaukiame ir kojomis trypčiojame? Kai susikaustome nuo skausmo ir baimės? Kai kam nors ką nors įrodinėjame? Kai bandome tapti nepriklausomomis ir savarankiškomis? Ko mes norime iš tikrųjų?

Saugumo. Kad būtų kur pasislėpti nuo viso šito ir atsikvėpti. Atsipalaiduoti. Nusiraminti. Atsipūsti. Atsiminti kas aš esu.

Iš ko mes to laukiame? Iš vyrų. Mes norime, kad mus saugotų. Todėl kartais tikriname jų ištvermę savo kaprizais, priekaištais. Kad trenktų kumščiu į stalą ir parodytų, kad esu ginama. Net nuo savęs pačios. Ir tuo labiau nuo aplinkinio pasaulio.

Tačiau kaip mes to laukiame?

• Kodėl vietoj to, kad paprašytume mūs apginti, mes to reikalaujame? Nes taip patikimiau? Tikrai nenuskriaus? Arba neturi teisės mums atsakyti?
• Kodėl vietoj to, kad atvertume jam savo širdį, mes išnešame vyrams smegenis savo neurastenijos priepuoliais? Nes atverti širdį baisu ir sunku?
• Kodėl vietoj to, kad pasitikėtume jais ir tuo stimuliuotume jų vystymą, mes siekiame nepriklausomybės? Kad apseitume be jų, jeigu ką?
• Kodėl mes laukiame, kad jie patys, kaip telepatai, suvoks apie mūsų problemas ir jas išspręs?
• Kodėl mes nustojame to laukti ir dėti viltis? Kodėl mes iš anksto juos nurašome, kad jie tikrai mums nepadės?

Kodėl jie turėtų norėti ginti su jais pačiais aršiai besimušančias bobas? Kodėl tam, kad ją apginti, iš pradžių reikia nebūti sunaikintam jos pačios smūgių ir riksmų? Ir ar apskritai kyla noras tokią damą ginti? Ar galima išvis ją pavadinti dama?

Ar didėja meilės kiekis pasaulyje, jei moterys kovoja su vyrais kažką jiems įrodinėdamos? Nors norima tik apsaugos. Apsaugos, kurią jie gali mums suteikti. Tam reikia sudėti savo ginklus, nustoti mojuoti kumščiais ir išmokti pasitikėti. Pasitikėti be sutarčių – pasitikėti kaip balta vėliava.

Kai mes puolame ir ginčijamės argi auga jų širdyse noras mus ginti? Jeigu mes viską darome pačios, argi jie nori įsiterpti? Juk jie vis tiek viską padarys ne taip? Kai mes nelaikome jų protingais ir garbingais, ar jie norės mus globoti? Ir kaip galima ginti tą, kuris prieš visus ir netgi prieš savo ginimą.

Mergaitės, pradėkime mokytis būti mergaitėmis! Mokytis priimti globą ir apsaugą. Padėkime vyrams – jiems ir taip sunku šiuolaikiniame pasaulyje.

Daugelį vyrų augino tik motinos. Ir kitos įvairių įstaigų moterys. Jos nežino, ką reiškia būti vyru. Jų niekas nemokino – kaip ir mūsų. Tačiau jei mes nors nedaug, bet bendravome su kitomis vyresnio amžiaus moterimis, tai pas kai kuriuos berniukus gyvenime apskritai  nebuvo vyrų kaip klasės.

Kaip jie galėjo išaugti tikrais vyrais, jeigu didesnė dalis moterų laiko visus vyrus ožiais. Sūnus, kurį augina tokia moteris, automatiškai tampa ožiu. Savo vidiniuose pojūčiuose mažiausiai.

Jiems niekas neaiškino, kaip elgtis su moterimis, ką galima daryti, o ko negalima. Jie remiasi keistais filmais ir knygomis, straipsniais žurnaluose (kurie dažniausiai būna idiotiški), tuo, ką girdėjo iš draugų. Jie žino dar mažiau už mus, nes santykiai – tai ne pati stipriausia vyrų sfera..

Jie norėjo tapti tikrais vyrais, bet jų nėra kas išmokytų. Jie norėtų tapti mums geresniais vyrais, bet jiems dažniau tenka kovoti su mumis dėl šios teisės. Jie norėtų savo vaikus auklėti kitaip, bet tiesiog nežino kaip. Ir dažnai vaikai apnuogina jų sielų plikus laidus. Vyrai nemoka susidoroti su sielos skausmu. Ypač jei šalia esanti moteris nepadeda jam, o tik sukelia šį skausmą.

Moterys dažniausiai puola pirmos. Bet kurį vyrą: savo, kaimyną, praeivį, svetimą vyrą, viršininką. Vienos puola su ginčais, kitos spaudžia greitai ir labai agresyviai, kitos kabina ir kursto kandžiais komentarais. O atrodo štai kaip: Geria Caraitis Ivanas verandoje arbatą, o čia Vasilisa po langais šaukia: „ – Eik kautis! Neišeisi – ne vyras, išeisi – ne vyras (juk prieš moterį), trenksi – ne vyras, laimėsi – ne vyras, pralaimėsi – ne vyras…“ Ir kur ta laimė?

Padėkime vyrams būti vyrais! Būkime tokios, kuriomis norisi rūpintis. Kuriomis rūpintis yra lengva ir malonu. Kai tau dėkoja, kai supranti, kad tave vertina. Kai tavęs nesmerkia ir negraužia. Kai tave gerbia. Priima. Vertina.

Tokiose sąlygose bet kuris vyras po kurio laiko gali tapti superherojumi (jei pats to panorės). Tai kaip šiltnamis, kuriame galime užauginti bet kokią užjūrio daržovę. Ir šitas sąlygas sukuriame būtent mes, moterys. Tikėdamos savo vyrais. Savo meile. Savo pasitikėjimu. Leidžiančios jiems mus ginti ir globoti.

Padėkime savo vyrams! Tegul namuose jų laukia ne furijos, o gražuolės. Tegul šalia jų būna ne migeros, o mūzos. Ir ne kažkokios idealios nimfos, nuo kurių idealumo net pykina, o gyvos ir visa siela mylinčios moterys.

Tam, kad mes gautume savo apsaugą, mes turime pasirūpinti tais, kas mus gins. Padėkime vyrams būti vyrais! Tam mums tiesiog reikia likti moterimis!

Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Jesus Helguero)

https://valyaeva.ru/davajte-pomozhem-muzhchinam-o-nas-zabotitsya/