Tikras moteriškumas ir tikras vyriškumas sukelia baimę…

Kiekviena moteris be galo trokšta, kad šalia jos būtų stiprus ir pasitikintis savimi vyriškis. Kad jis spręstų visus klausimus, kad būtum už jo – kaip už akmeninės sienos. Kad galėtum atsipalaiduoti, niekur nelėkti ir jausti, kad tavimi rūpinasi. Tačiau, kažkodėl, sutikus tokį vyrą, viduje atsiranda baimė.
Mano pažįstama dabar bendrauja su stipriu vyriškiu. Jis atsakingas, vyriškas. Priima sprendimus. Visiškai ją aprūpina. Iškart pasiūlė tekėti už jo, kad negyventų „susimetę“. Nori vaikų ir nuolat apie tai kalba.
Ji tokio vyro laukė labai ilgai. Svajojo. Bendravo su keliais vaikinais, kurie nenorėjo nieko – nei namų, nei šeimos. Ir štai pasirodė princas. O ji bijo.
Ko bijo? To, kad su juo bet kaip negalės. Gyvenant su juo, reikia būti Moterimi. Tikra. Arba kartu negyventi. Tokio vyro nepavyks reguliuoti, kontroliuoti, be rimtos priežasties kankinti isterijos priepuoliais. Jis neklausys ir nepaklus. Jis pats priims sprendimus – ir Jums su tuo teks susitaikyti. Jums reikės prie jo prisitaikyti. Mokytis būti švelnia ir mylinčia. Gimdyti vaikus, o ne komanduoti kariuomenės divizijoms. Keistis, augti. Baisoka.

✦ Kaip gi gyventi su tikru vyru?
Su tikru vyru tu neretai atsiduri minų lauke. Kai išklysti iš kelio, prarandi kontaktą su savimi. Tai darosi pavojinga, baisu. Su juo iš tiesų negalima bet kaip, aplinkui – minos. Galima tiktai pasikliauti – ir žengti su juo koja kojon.
Su paprastais viskas aišku. Tu daugmaž žinai, koks bus scenarijus. Tuoktis jie nenori, „pudruoja smegenis“. Reikalauja, kad tu eitum dirbti. Negali pakęsti tavo emocijų. Neprisiima atsakomybės. Tu žinai, ko galima iš jo laukti. Pasirengusi tam, ką gausi. Nors tuo pat metu gali turėti iliuzijų, kad viskas bus kitaip. Širdies gilumoje tu vis tiek žinai, kur visa tai veda. Tačiau neprisipažįsti.
Ir su tokiu gali būti ne visai moterimi. Vienur gali elgtis kaip moteris, kitur – kaip vyras. Kaip patogiau. Nebūtina labai stipriai keistis, dirbti su savo įpročiais: pasidaro lengviau. Tačiau su tokiais vyrais nebus ir tikros moteriškos laimės. Nors dažniausiai komfortas daugeliui – patogiau, pageidautina ir naudingiau. Laimė – vis dėlto mitologinis personažas. O čia – viskas suprantama.

Vyrai dažniausiai turi potencialą, kad galėtų vystytis – viena ar kita linkme. Su skirtingomis moterimis jie sugeba elgtis skirtingai. Su vienomis iškart pavirsta sūnumis, o su kitomis staiga išskleidžia sparnus ir tampa tikrais vyrais. Ir skirtumas tarp pirmos ir antros moters yra tas, kad viena iš jų bijo gyventi su tikru vyru, o kita – ne.
Jeigu moteriai tikrasis vyriškumas, vyriška energija baugi ir pavojinga, ji ims mėginti vyrą pažaboti, paversti jį patogiu. Tuo sužlugdydama savo pačios svajonę apie tvirtą petį šalia. Todėl, kad tikras vyras priims tokius sprendimus, kurie jums iš pradžių nepatiks. Jūsų “ego” maištaus, kai jis ims už jus spręsti su kuo bendrauti, o su kuo – ne. Kai jis lauks iš jūsų paklusnumo, o ne protingų patarimų. Jis kai kuriais atvejais bus griežtas ir tvirtas, o kai kuriais – netgi truputėlį žiaurus.

Viena mano pažįstama jau seniai gyvena viena. Ir nenori nieko keisti. Visos jos kalbos apie tai, kad tikrų vyrų nėra, sklandžiai peraugo į griežtą poziciją, jog vienai buti patogiau. Todėl, kad jos gyvenime buvo vyras, pasirengęs ją globoti, tačiau tai turėjo savo kainą. Reikėjo persikelti į kitą miestą. Reikėjo išeiti iš darbo ir užsiimti vaikais. Be dviejų jos vaikų iš pirmos santuokos jis norėjo dar porelės savų. Jis nedavė jai galimybės kontroliuoti jį ir „šokdinti“. Jis norėjo jai suteikti tokį gyvenimą, apie kokį ji svajojo, tačiau tai buvo pernelyg baisu. Ir tada ji nusprendė, kad geriau bus vienai. Pačiai viską spręsti ir pasikliauti tik savimi. Laimės tame ne per daugiausia, bet užtat komfortiška ir patogu.
Vyras iš tiesų gali keistis. Kiekvieno viduje yra vyriškas kodas, kurį moteris arba suaktyvina, arba nuslopina. Viena ir ta pati moteris skirtingame amžiuje gali atlikti kitokias funkcijas šalia to paties vyro. Persitvarkyti sudėtinga, tačiau įmanoma.

✦ Aš pamenu šitą baimę.
Kai mudu su būsimu vyru tiktai susipažinome, neretai susitikdavome valgykloje, pietų metu. Aš jau turėjau santykius – beprasmiškus ir be perspektyvos. Tačiau sklandžiau iliuzijose, kad iš jų būtinai kažkas išeis. Aš norėjau globos, apsaugos, tvirto peties. Tačiau nieko tokio nebuvo.

Tą dieną atėjau į valgyklą per pačią piko valandą, visos vietos buvo užimtos, išskyrus vieną. Greta Liošos. Mes nelabai vienas kito mėgome. Ir prisėdau aš ten ne itin noriai. Tačiau, kai tik patekau į jo lauką, mano protas kažkodėl iškart nusiramino. Mus skyrė keli centimetrai erdvės. Mes paprasčiausiai sėdėjome greta. O aš pajutau, kad šalia manęs – vyras. Ir per nugarą nuvilnijo šaltukas. Iš baimės, nes bendrauti su tokiais vyrais nemokėjau.
Tuo metu mano sutuoktinis dar buvo tik vaikėzas – mėgo pasilinksminti, turėjo daug draugų ir gerbėjų. Į jį mažai kas žiūrėjo rimtai. Ir mūsų kolegos manė, kad mums nieko neišeis. Pasinaudos ir mane paliks. Tiesiog jie nežinojo, kad jo „stuburas“ vyriškas. Kad jis turi vyriškumo kodą. Jį aš tą dieną ir pajutau. Man nepavyko to kodo suaktyvinti iš karto ir kurį laiką gyvenau taip, kaip buvo patogiau – viską dariau pati, vyrui komandavau.

O kai kartą staiga kai kas nutiko – aš vėl prisiminiau tą baimės pojūtį. Po vieno barnio mano vyras visur pakeitė slaptažodžius. Mes drauge dirbome, aš jam padėdavau (nors labiau kontroliuodavau). Ir staiga nebegaliu patekti nei į paštą, nei į elektroninę piniginę, niekur. Jis pakeitė visus slaptažodžius, atėmė iš manęs galimybę jį kontroliuoti ir diktuoti jam sąlygas. Pirmoji emocija – baimė. Paskui – pyktis. Paskui – nuoskauda. Paskui – vėl baimė. Ir tik po dviejų savaičių man atlėgo. Prireikė dviejų savaičių, kad suprasčiau, jog mano gyvenimas nebus toks, kaip anksčiau. Mūsų namuose atsirado Vyras. Tądien.
Buvo baisu. Baisu likti vienai. Likti be nieko. Likti apgautai. Patikėti ir nusivilti. Nustoti būti reikalingai. Prarasti reikšmę. Reikėjo keistis – ieškoti savęs, atsiskleisti naujai, kažkuo užpildyti atsiradusią tuštumą. Sudėtinga buvo neužsisklęsti savyje, nepasiduoti pykčiui, neišeiti. Tačiau pavyko. Tegul ir didžiulėmis pastangomis.

Kartu su tokiais rimtais apribojimais, atsirado visiškai nauji laisvės lygmenys. Atsirado daug laiko pabūti su vaikais. Galimybė nesijaudinti, kaip ir kuo teks mokėti už butą. Aš paprasčiausiai nemačiau, kiek mes tuo momentu turime pinigų. Visiškai. Kai man kažko prireikdavo, aš paprašydavau. Ir dažniausiai – gaudavau. O problemas sprendė vyras, palikdamas mane nežinioje.
Tai išlaisvino tiek jėgų, tiek laiko ir galimybių, kad atsirado mano tinklapis. Aš pradėjau rašyti. Seniai apie tai svajojau – o dabar atsirado resursai. Mano vyro vyriškumas suteikė man galimybę susikoncentruoti ties savo moteriškumu. Taip mes ir augame toliau – drauge, sinchroniškai. O juk galėjau išsigąsti. Ir pabėgti. Pačioje pradžioje, kai tik pajutau grėsmę. Arba tą dieną, kai jis pademonstravo savo vyrišką prigimtį. Galėjau pasirinkti patogumus ir likti be nieko…

✦ O kaipgi tikros moterys?
Daugelis vyrų lygiai taip pat vengia moteriškų moterų. Kol jų viduje nesubręsta vidinis vyras, kuriam reikia tokios moters. Su ja juk taip pat nebus bet kaip. Jeigu ji moteris, tai ji nesikamuos trijose darbovietėse. Ji užsiims mezgimu, keps pyragus ir nusimins, kad nėra pinigų. Ir su ja baisu. Reikia būti atsakingam, reikia būti vyru.
Ir merginos skundžiasi, kad nėra tų, kurie pasiryžę tuoktis, o ne gyventi susimetus. Kad nėra tų, kurie prisiima atsakomybę. Tačiau tai netiesa, tokių vyrų yra. Tiesiog jų labai mažai. Ir kai jūs tampate moterimi pilna šio žodžio prasme, vaikinai prie jūsų net neprieina. Jie pradeda jūsų vengti. Ir atrodo, kad dabar jūs niekam daugiau nepatinkate. Tačiau tai netiesa. Tiesiog jūsų princas dar nepasiekė jūsų karalystės, jis dar keliauja. O kitų princų tame pačiame kvadratiniame kilometre yra labai nedaug.

Taip įdomiai viskas ir vyksta – tikros moterys turi nedaug gerbėjų. Tačiau jie – rimti. Tikri vyrai nesusigundo neaišku kuo. Jie ieško tos, kuri galėtų tapti jų žmona ir mūza. Ir ieško ne naktiniuose klubuose, ne gatvėse, o ten, kur galima sutikti gerų merginų. Jų nedomina trumpi sijonėliai, gilios iškirptės ir ryškus makiažas. Jie ieško tyros sielos ir gilaus žvilgsnio.
Viena mano draugė labai ilgai ugdė savyje moteriškumą. Santykių nebuvo, gerbėjų – taip pat. Kai ji pradėjo keistis, jie visi tarsi kažkur prasmego. Anksčiau jų buvo gausybė, o staiga kažkur dingo. Ji dėl to jaudinosi – ar teisinga linkme eina, ar teisingai viską daro? Tačiau moteriškumo skonį jau pajuto. Ir tęsė toliau.

Netikėtai jos gyvenime atsirado vaikinas. Ne berniukas, bet ir ne vyras. Pakankamai rimtas, tačiau nepakankamai subrendęs. Su gera perspektyva tapti tikru vyru, tačiau be pagrindų vystytis ta linkme. Ankstesniuose santykiuose jis buvo berniukas, kuris paklusniai darė viską, ko iš jo reikalavo ir buvo užslopintas. Jis ėmė ja rūpintis, o ji sau leido tai, ko anksčiau neleisdavo – turėti gerbėją.
Maždaug metus jis buvo tiesiog gerbėjas. Matyt, vyriškas pradas nugalėjo visa kita, ir jis sugebėjo tęsti tai, kuo kiti būtų jau seniai nusivylę. Per tuos metus jis pasikeitė. Damos širdies siekimas padarė ji stipresniu, labiau pasitikinčiu savimi. Bendravimas su ja daug išmokė, ir po metų jis buvo jau visiškai kitas žmogus.

Tai buvo vyras. Tikras vyras. Kuris duoda žodį ir jo laikosi. Kuris sprendžia visus klausimus. Kuris pakenčia bet kokias moters emocijas. Tokiu jis tapo būdamas greta jos. Nes ji – Moteris. Ji žino savo vertę, ji vystosi reikalinga linkme. Ir būnant greta jos, neįmanoma būti kitokiu.
Dabar jie jau keli metai kaip susituokę. Laukia šeimos pagausėjimo. Ir sulig kiekvienais metais ji tampa vis moteriškesne, o jis – vyriškesniu.
O juk galima išsigąsti – kur dingo vyrai? Niekas nenori susipažinti! Tai juk dėl to ir nenori susipažinti, kad nieko tokiai moteriai negali pasiūlyti. Todėl, kad ši moteris skirta ne vienai nakčiai. Ir viduje atsiranda pagarba. Kaip motinai ar seseriai, kuriomis negalima tik pasinaudoti. Ir tegul tas, kuris sugebės suteikti jai tai, ko jai reikia, ateina ir padaro ją laiminga.

Tikras moteriškumas ir vyriškumas – tai briliantas, ne kiekvienas sugeba suvokti jo vertę. Ne kiekvienas sugeba tapti tokios brangenybės “pirkėju”. Daugeliui žmonių pernelyg baisu puoštis tokiu papuošalu, geriau pasitenkinti bižuterija. Susirasti vyrą-skudurą, kurį galima stumdyti. Arba susirasti žmoną, kuriai galima atsisėsti ant sprando. Juk taip patogiau, įprasčiau ir visiškai nebaisu.

Tačiau laimė – visada už komforto ribos. Ji slypi ten, kur baisu ir neįprasta. Ten, kur yra vystymasis, kur žmonės tampa tokiais, kokiais juos ir sukūrė Dievas. Kur vyras – medžiotojas, o moteris – saugo namų židinį. Kur vyras – pavojingas, o moteris – išmintinga. Kur jis dėl savo moters atlieka žygdarbius, o ji moka oriai priimti tokią meilę.
Nebijokite eiti ten, kur baisu. Bijoti reikia prarasto laiko ir pastangų, gyvenant nuosavo komforto narve. Bijokite savo jaukios pelkės, kurioje tegu ir šilta, tačiau nėra nei laimės, nei meilės.

Mylėkite vienas kitą, mokykitės suaktyvinti vyriškumo kodą savo partneryje ir moteriškumo kodą savyje. Mokykite to savo vaikus. Ir pasaulis neišvengiamai pasikeis.

Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Kinuko Kraft)
http://www.valyaeva.ru/istinnaya-zhenstvennost-i-muzhestvennost-rozhdayut-strax/