Mūsų skirtumai

Jos dienoraštis:
Šį vakarą mano vyras elgėsi labai keistai. Mes buvome suplanavę susitikti pavakarieniauti restorane. Aš visą dieną apsipirkinėjau su savo draugėmis, taigi aš pamaniau, kad jis buvo liūdnas dėl to, kad aš šiek tiek pavėlavau, bet jis apie tai nieko nepasakė. Pokalbis nesivystė, todėl pasiūliau jam nueiti pasikalbėti kažkur, kur ramiau. Jis sutiko, bet daugiau nieko nepasakė.
Aš paklausiau jo, kas yra. Jis atsakė „nieko“. Aš paklausiau jo, ar tai aš kalta, kad jis nuliūdęs. Jis pasakė, kad jis nėra liūdnas, ir kad aš su tuo visai nesusijusi, ir kad aš nesukčiau dėl to galvos. Pakeliui namo aš pasakiau, kad jį myliu. Jis tik lengvai nusišypsojo ir toliau vairavo. Aš negaliu paaiškinti jo elgesio, nesuprantu, kodėl jis nepasakė „aš taip pat tave myliu“. Kai grįžome namo, pasijaučiau taip, lyg būčiau jį visai praradusi, tarsi jis nebeturi daugiau ką su manimi veikti. Jis tiesiog sau ramiai sėdėjo ir žiūrėjo televizorių. Jis ir toliau atrodė nutolęs, lyg jo čia nebūtų. Galiausiai, dėl atsibodusios tylos, aš nuėjau į lovą. Maždaug po 15 minučių atėjo ir jis. Bet aš vis dar jaučiau, kad jis jautėsi suglumęs, o jo mintys buvo kažkur kitur. Jis užmigo – aš pravirkau. Nebežinau, ką daryti. Aš esu beveik tikra, kad jo mintys susijusios su kita moterimi. Mano gyvenimas žlunga.
Jo dienoraštis:
Motociklas vis dar neužsiveda… Nesuprantu, kodėl…

**
(iliustracija – Jenny Meilihove)