Negyvenkite dėl vaikų!
Meldžiu, negyvenkite dėl vaikų! Jiems to ne tik nereikia, jiems tai dar ir kenkia… Kiek sugriautų likimų, sudaužytų širdžių, nuoskaudų ir nesupratimo. Sutinku daug moterų, kurios vardan vaikų atsisakė visko savo gyvenime. O vėliau matau tuos vaikus, dėl kurių buvo visko atsisakyta. Tas vaizdas labai liūdnas…
* Mama užaugino Ivaną viena. Taip ir neištekėjo, viską investavo į vaiką, nupirko jam butą, apmokėjo studijas universitete. Jis tapo puikiu, sėkmingu vyru. Tik jam jau penkiasdešimt. Jis niekada nevedė, neturi vaikų. Visą savo gyvenimą bandė grąžinti mamai skolą. Nesigavo.
* Ksiušos tėvas dieną-naktį dirbo dėl vaikų. Jis turėjo didelių planų – ypač dukros atžvilgiu. Ji buvo labai stropi. Jis svajojo, kad ji taps medike, sutaupė pinigų jos studijoms, o ji atsisakė. Ji panorėjo gyventi savaip, panorėjo tapti dailininke. Tada tėtis pabandė ją „atvesti į protą“ ir pateikė jai sąskaitą. Paskaičiavo viską – kiek kainavo jos mokslai mokykloje, būreliai, drabužiai, maistas. Ir pareikalavo šiuos pinigus grąžinti. Ar reikia paminėti, kad nuo tos dienos Ksiuša daugiau su savo tėvu nesimatė? O praėjo jau daugiau nei trisdešimt metų.
* Dėl Irinos mama atsisakė asmeninio gyvenimo. Po skyrybų neeidavo į pasimatymus, bijodama ją traumuoti. Dukra užaugo ir negali palikti mamos. Negali vaikščioti į pasimatymus. Net negali leisti sau minties apie tai, kad galima palikti mamą ir gyventi savo gyvenimą. Irinai jau keturiasdešimt. Ištekėjusi ji nebuvo. Vaikų neturi.
* Igoriaus ir Ženios tėvai buvo labai puikūs. Jie darė dėl vaikų viską, viską ką galėjo ir netgi tai, ko negalėjo. Šeima visuomet atrodė darni – bendros šventės, atostogos. Tik šioje tėvystėje jie prarado savo santuoką. Jų daugiau niekas nebesiejo. Jie gyveno kartu trisdešimt metų, kaip tėtis ir mama. O vėliau, kai vaikai išėjo, jie tiesiog išsiskyrė. Ženia iki šiol negali atsipeikėti nuo tos didžiulės melagystės. Jai jau trisdešimt septyneri, o ji dar neištekėjusi. Bijo tokios pat liūdnos istorijos pasikartojimo. Juk mama po skyrybų labai greitai užgeso.
* Georgijus – vėlyvas vaikas. Dėl jo visi drebėjo, globojo jį, rūpinosi, netgi perdaug. Tiesą sakant, jo mama pavargo laukti princo ant balto žirgo ir nutarė pagimdyti vaiką sau. O vėliau ji nusprendė, kad per jį galės išpildyti visas savo svajones. Ji visaip bandė padaryti iš jo vunderkindą. Jis mokėsi kelėtos užsienio kalbų, lankė daugybę įvairių būrelių, grojo arfa… Mama juo didžiavosi, esant svečiams visada prašė ką nors pagroti. Juk arfa – tai taip egzotiška! Georgijui jau virš keturiasdešimt. Jis išsiskyręs. Jo vaikus auklėja kitas vyras. Ir Georgijos neprieštarauja. Jis iki šiol nežino, ko nori jis pats. Jis netapo vunderkindu. Jis neištvėrė ir palūžo. Dabar jis tiesiog geria. Prieš darbą, vietoj darbo ir po darbo. Mama to jau nemato.
Tokių istorijų apstu, ar daug tarp jų linksmų ir laimingų? Kai vaikas tampa gyvenimo tikslu, jam būna labai sunku. Lyg jį patalpintų į kambarį, kuriame kada nors pasibaigs oras. Iš pradžių ten gyventi galima, tačiau vėliau tau pritrunka oro. Tu dusti nuo tokios meilės ir rūpesčio. Ir dar nuo to, kad tu dvidešimt ar kiek metų gyveni tokioje dykumoje be oro, bet dar ir lieki skolingas. Tau pateikia sąskaitą, nors atrodė, kad tu tiesiog atėjai į svečius. Ir su džiaugsmu padėtum šeimininkams – pats, savo iniciatyva. Tačiau, kai tau ant lėkštutės atneša sąskaitą už tuos dvidešimt metų, kai kiekvienas įkvėpimas degina viską iš vidaus…
Toliau galimi variantai. Vaikas gali mokėti šias sąskaitas amžinai. Kaip Irina arba Ivanas iš istorijų straipsnio pradžioje. Arba priešintis – pradėti gerti, nutraukti visus ryšius – kaip Georgijus arba Ksiuša… Mažai kas sugeba suprasti ir priimti tokį tėvų elgesį. Priimti ir suprasti, ir kartu neaukoti savo asmeninio gyvenimo, savo interesų.
Todėl aš prašau jūsų, negyvenkite dėl vaikų! Suraskite sau kitą gyvenimo tikslą, suraskite kitą prasmę motinystėje ir tėvystėje. Kad maži berniukai ir mergaitės, ateinantys į šią planetą, netaptų jūsų „labdaringos veiklos“ ir globos įkaitais ir aukomis.
Tegul auga kaip Dievas duos. Kiek duoda ir ką duoda – to ir pakanka. Kai kam savaime atsiranda milijonas įvairių burelių pagal jo sugebėjimus. Ir vaikas pats viso to norės. O kai kam neišeis, nesigaus. Reiškia, kad ir nereikia.
Mylėkite savo vyrą. Vaikai užaugs, o jis liks kartu su jumis. Jūs galite parodyti vaikams gerų santykių pavyzdį, kad jie norėtų kurti šeimas ir turėti vaikų. O galite atgrėsti visus norus, jeigu būsite išprotėjusi dėl vaikų problemų, ignoruojant vyro poreikius. Mylėkite save. Nepamirškite savęs vaikydamos vaikų laimę. Neatsisakykite naujos suknelės dėl naujo roboto. Nekeiskite kosmetologo į repetitorių. Jeigu jūs pati nepasirūpinsite savimi, tai ką galėsite duoti kitiems? Kokį pavyzdį? Kokią meilę? Iš kur?
Ieškokite gyvenimo prasmės toliau nuo materialaus sluoksnio. Šis gyvenimas kada nors pasibaigs, net ir jeigu dabar nesinori apie tai galvoti. Dvasinės praktikos, religija, maldos, Šventraščių skaitymas… Jūs galite iš ten semtis jėgų, vietoj to, kad traukti visą tai iš vaikų.
Maldauju jūsų, negyvenkite dėl vaikų. Kai aš sutinku tokius žmones, man labai skaudu žiūrėti jiems į akis. Daugumoje aš matau save ir savo skausmą. Aš matau tas kančias, sudaužytas širdis, ištuštintas sielas… Jų akyse – pagalbos šauksmai. Skausmas, nusivylimas, kaltė… Jie – kaip ir visi vaikai – labai nori mylėti savo tėvus. Bet tuomet jie tiesiog neišgyvens…
Duokite savo vaikams galimybę gyventi ir kvėpuoti. Tuomet jie galės augti ir vystytis ta linkme, kuri jiems suteikta likimą. Mūsų, kaip tėvų, pareiga yra paprasta – laiku laistyti, neslėpti nuo saulės, saugoti nuo kenkėjų. O toliau vaikas, kaip gėlė, pats sugebės augti ir jame sužydės geriausios savybės, duotos jam iš aukščiau.
Olga Valiajeva (vertimas – N.Balinskaja) (iliustracija – Anne Yvonna Gilbert)
