„Penkių sekundžių“ principas
Egzistuoja toks principas „Penkios sekundės tylos“. Kai susiduriame su neigiamomis vaiko išreiškiamomis emocijomis, mes reaguojame dvejopai.
Viena reakcija – įtikiname vaiką, priekaištaujame jam, kad jis neturi atitinkamų savybių, arba kad yra nedėkingas ar dar koks nors, arba stengiamės jį pralinksminti arba atitraukti, taip trukdydami natūraliam emocijų išgyvenimo procesui.
Kita reakcija – pabandome priimti tai, ką jis jaučia. Ir tos penkios sekundės tylos yra tas laikas, kai galite perjungti savo programas. Persijungti iš programos „ponas viską sutvarkysiu“.
Labai dažnai mamos elgiasi su vaikais taip, kaip vyrai elgiasi su jomis – vietoj to, kad palaikytų emocionaliai, jos siūlo problemos sprendimą, kas iš tikrųjų visai nepadeda.
Pvz., situacijoje, kai vaikas nusiminęs arba verkia, labai egoistiška būtų pasakyti „Neverk!“ arba „Neverk, nieko baisaus nenutiko!“ Vietoj to patylėkite penkias minutes tam, kad programa persijungtų, ir vietoj patarimo, priekaištų, arba pamokslų tiesiog palaikykite jį ir pasakykite: „Aš suprantu. Tu nusivylei“.
Vietoj frazių „Nesijaudink“, jeigu matote, kad vaikas nerimauja, išlaikykite pauzę, pabandykite pasakyti: „Taip, žinau, kad tau neramu, kad dabar tau sunku.“
Vietoj frazių: „Na, nieko tokio, rytoj jau viskas bus tvarkoje“ padarykite tą pačią penkių sekundžių pauzę tam, kad suprastumėte, kad vaikui dabar nereikalingas toks melagingas įkvėpimas, nereikia aiškinti, kodėl jis neturi taip jaustis. Pasakykite: „Tikrai, aš suprantu, tau sunku. Man irgi būtų labai liūdna, jeigu su manimi taip nutiktų.“
Vietoj frazės: „Nieko baisaus“, po penkių sekundžių galite pasakyti: „Aš žinau, tau skauda. Ateik, aš tavęs pagailėsiu.“ Arba tiesiog „Eikš pas mane“. Nes, kai vaikui bloga, frazė „Eikš pas mane“ reiškia, kad dabar jis gaus palaikymą.
„Na ką padarysi, toks gyvenimas!” – dar viena frazė, kuria, galimai, kas nors iš mūsų sako vaikams tam, kad jie taptų stipresni arba kad ateitų filosofinis gyvenimo supratimas. Penkių sekundžių pauzė ir toliau frazė: „Tu labai teisingai pyksti. Aš irgi supykčiau“.
Vietoj frazės: „Galėjo nutikti ir blogiau“, penkios sekundės, ir: „Matau, kad tau baisu. Matau, tu esi išsigandęs. Tau baisu. Aš irgi bijočiau.“
„Nieko tokio, kitą kartą viskas išeis“ – dar vienas šedevras „pono viską sutvarkysiu“. Penkios sekundės ir toliau: „Jeigu man taip nutiktų, aš irgi nusiminčiau.“
Vaikas tokiose situacijose gali nepalaikyti jūsų užuojautos ir tęs savo pasakojimą apie kitus negatyvius išgyvenimus. Žinokite, kad tai normalu, savo palaikymu jūs atidarėte negatyvių emocijų kranelį, vaikas įsitraukęs į jų pašalinimo procesą. Reiškia viskas padaryta teisingai.
Tai nereiškia, kad principas neveikia, arba jūs neteisingai jį supratote. Reikia prisiminti, kad negatyvių emocijų reiškime nėra logikos, čia reikalingas tiesiog palaikymas.
Vaikų emocijos yra ryškesnės negu suaugusiųjų, nes pas vaikus iki devynerių metų neišsivysčiusi mąstymo funkcija. Tai reiškia, kad emocijos pasireiškia spontaniškai. Sveiku protu vaikai negali susidoroti su savo emocijomis. Ir reikalingas vyresnio, stipresnio žmogaus protas, kuris, be to, būtų emociškai suinteresuotas, kuris jį mylėtų.
Tėvai dažnai negali įvertinti vaiko nusiminimo stiprumo. Todėl geriausias palaikymo būdas – tiesiog patikėti. Patikėti, kad vaikas turi rimtą priežastį taip jaustis. Tegul tos priežastys mums, suaugusiems, su išsivysčiusiu intelektu, filosofišku požiūriu į gyvenimą, atrodo juokingos.
Tačiau vaikiškos emocijos nėra vaikiškos, emocijos lieka emocijomis. Todėl pats geriausias būdas palaikyti, išreikšti meilę – patikėti, kad vaikas turi rimtą pagrindą taip jaustis.
Ruslan Naruševič (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Gabriel Picart)
