Kaip jūsų Siela norėtų sutikti šventes iš tikrųjų?

Perskaičiau portale Ji24 straipsnį „Jeigu nesinori švęsti – nešvęskite ir leiskite sau jaustis taip, kaip norite“ ir visą dieną negaliu negalvoti apie tai, kas jame parašyta. Galbūt mano ir jūsų nuomonės nesutaps, tačiau leisiu sau išreikšti savąją.

Dar prieš penkerius metus būčiau sutikusi ir pritarusi šiuolaikinės psichologijos nuomonei, tačiau tai, ką studijuoju dabar – vedų, senovės raštų paremtą psichologiją, apvertė mano mąstymą, pakeitė mano nuomonę, nes leidžia taisyti ne pasekmes, o suvokti viską giliau, iš Sielos pozicijos ir žmogaus gyvenimo užduoties.

Visi žmonės trokšta Meilės.
Visais įmanomais būdais mes norime ją gauti, turėti, išreikalauti. Valkataujame. Ir dosniai pateikiame sąskaitas, pretenzijas, kaltiname ir paduodame į teismą visus, kas mums jos nesuteikė. Ir dar už tai, kad jie neatitinka mūsų lūkesčių, mūsų idealaus vaizdo, nesielgia taip, kaip mes norime, ne tokie, kokius norime turėti šalia savęs. Jeigu jie bus kitokie, veiks pagal instrukciją, – jie galės mums suteikti Meilę.

Tėvai mums skolingi labiausiai. Todėl jiems pretenzijų turime daugiausiai, nepriimame jų rūpesčio, nematome už jo Meilės mums. Ir jie jautėsi skolingi savo tėvams. Ir ta skola auga kaip sniego kamuolys, todėl mes nenorime su jais bendrauti, juk jie – kalti, o mes – įskaudinti. Ir dabar mums siūlo būti SAVIMI – savo nuoskaudas pamiršti, užgniaužti, paslėpti, kad niekas nematytų, ir su tokiu bagažu gyventi naujai – linksmai, laimingai, klestinčiai.

Teisinkitės, kaip norite, tačiau ne prieš mane, o prieš save. Rėkite garsiai, kaltinkite visus už jų nuodėmes – tačiau jūsų Siela, jūsų asmeninis Dievas viską mato ir girdi. Ir kiek protas besistengtų šūkauti ir teisintis, kur mes besislėptume, Siela viską mato, viską girdi ir… trokšta MYLĖTI. Trokšta priimti Dievo skleidžiamą Meilės energiją ir duoti ją šalia esantiems žmonėms.
Tačiau širdyje nėra vietos – ten susandėliuoti kiti turtai, kuriuos mes visiems dovanojame – kaltinimai, pretenzijos, nuoskaudos. Ir jie jau tapo taip širdžiai mieli, tokie pažįstami ir brangūs. O Meilė – svetima. Aš jos nepažįstu – kodėl turiu įleisti ją į savo širdį? Juo labiau, kad vietos nėra.
O kur dar įtampa, nuovargis, ligos, blogas oras ir kamščiai. Juk ir dėl jų kažkas kaltas. Kokia jau čia Meilė, apie ką aš čia kalbu! O gal tai ženklas, kad einate ne tuo keliu? Gal gaištate laiką ir sveikatą ne toms vertybėms?

Jūs norite sukurti savo tradicijas, savo šventes, būti kitokiais su savo vaikais? Gamtos stebuklas tame, kad jūsų vaikai elgsis su jumis lygiai taip pat, kaip jūs elgiatės su savo tėvais. Jie nemokėjo mylėti > jūs pateiksite sąskaitas savo vaikams > jūsų vaikai visai nenorės vaikų, nes jiems jau dabar trūksta Meilės sau, o ką jau kalbėti apie Meilės teikimą savo palikuoniams.

Psichologai pataria – būkite SAVIMI:
Būkite beširdžiai, nepatirkite Meilės, neįleiskite jos į savo širdį, netapkite Meilės šaltiniu savo artimiesiems.
Būkite SAVIMI – vaikščiokite pripildyti dvokiančių nuoskaudų, nuodykite save. O kad tos smarvės nesijaustų – važiuokite pasigrožėti Kalėdų eglutėmis į kitas Europos sostines.

Ir teisingai, nereikia nuodyti gyvenimo savo artimiesiems. Nes tam, kad suruošti Kūčių stalą – reikalinga Meilė. Be Meilės visas maistas – nuodai.
Nereikia skanauti mamos paruoštų vaišių, nes tam reikia mokėti mėgautis.
Nereikia gaminti ir pirkti dovanų – nes tam reikia pažinti, ką mėgsta tas žmogus. Juk, jūsų manymu, jis turi mėgti visai kitus dalykus.
Nereikia priimti dovanų – nes jūs viską turite, nenorite nieko varginti ir nemokate nuoširdžiai džiaugtis. Net nežinote kaip tai daroma. Mokate tik jaustis nuskriausti, įskaudinti ir nelaimingi.

O gal vis dėlto užčiaupti protą ir išgirsti Sielą?
O gal išvaryti tuos nuodytojus, išnešti juos į sąvartyną ir atlikti širdies valymo ritualą? Nes kitaip nieko nebus, patikėk manimi. Aš jau tai išgyvenau.

Meilė – tai didžiausias stebuklas, tegul jis įvyksta per Kalėdas. Pamatyk, išgirsk, suprask, kad TU gali tapti jos šaltiniu, kad tai TU gali pamatyti kaip jos visiems trūksta, kad tai TAVO rankomis Dievas gali visus suburti, sušildyti, apkabinti ir pamaitinti. Tik nereikalauk iš kitų, kad jie pasikeistų: nustotų svaigintis alkoholiu ir pan., nustotų reikalauti pagarbos, būti agresyviais, arogantiškais ir kokiais dar ten. Juk žinai, kad tai neveikia.

Tiesiog leisk visiems būti tokiems, kokie jie yra dabar. Priimk. Save taip pat. Nekaltink, nesmerk, neprievartauk. Nei žodžiais, nei mintimis. Tu nesi Dievas. Jeigu aplink tave nėra šventės – tai tavo karma. Tai tavo užduotis – visus pamilti ir sukurti šventę savo širdyje. Nes nuo savęs, nuo savo karmos, nuo Dieviško sumanymo niekur nepabėgsi. Ar ne tai tau kužda tavo Siela?

Siela maldauja – būk SAVIMI iš tikrųjų. Tokiu, kokiu tave sukūrė Dievas – mylinčiu. TU esi jo rankos, TU esi jo balsas, TU esi jo atstovas žemėje, savo šeimoje, tarp savo artimųjų. Nelauk stebuklų iš kitų, kurk juos pats. Pagalvok, ko nori tavo artimieji ir suteik jiems tai. Pažink jų Meilės kalbas, išgirsk jų Sielų maldas.

Geriausia moters dovana vyrui – žmonos paklusnumas, jos noras būti vedama, jos emocijos ir dėkingumas.

Geriausia dovana tėčiui – pagarba jam ir jo išklausymas.

Geriausia dovana mamai – PRIIMTI jos rūpestį, jos pastabas, suprasti jos meilės kalbą.

Geriausia dovana tavo vaikams – teikti jiems Meilę už dyką, o ne už nuopelnus ar pasiekimus. Kitaip jie nejaus jos Dieviškos prigimties, neprisisotins ir neišeis iš užburto meilės nepritekliaus rato.

Geriausia dovana sau – išsilaisvinti iš nuoskaudų ir pripildyti savo Meilės ąsotį patiems, juk Dievas lieja ją tau kiekvieną akimirką, tik atidaryk dangtį, priimk, padėkok ir greičiau dalink, kad gautum naują porciją.

…Koks tavo tikrasis šventimo poreikis?
Ar nori švęsti kaip visada, ar kažkaip kitaip?
Žmogui reikia savęs paklausti, kaip JO SIELA norėtų sutikti šventes iš tikrųjų…

Natalja Balinskaja (iliustracija – Anna Silivonchik)