Pirmokas

Kai kurie žmonės galvoja, kad reikia būti nepatenkintu savimi, jaustis nepilnaverčiu ar kaltu – tam, kad turėtų motyvą tobulėjimui ir dvasiniam augimui. Tokie žmonės sako: “Jei aš priimsiu ir mylėsiu save tokį, koks esu, tuomet neturėsiu motyvo keistis, augti ar tobulėti.”

Palyginimas su pirmoku padės mums suprasti tokių svarstymų klaidingumą. Juk niekas iš pirmaklasių nelaiko savęs nepilnaverčiu todėl, kad jis dar ne vyresnėje klasėje, kad nežino to, ką žino jų suaugę draugai, kad dar neturi jų sugebėjimų. Jie priima save tokiais, kokie jie yra ir džiaugiasi savo šiandieninėmis žiniomis ir sugebėjimais.

Tačiau jokiam vaikui nepatiktų pasilikti pirmoje klasėje antriems metams, o po to dar vieniems, ir dar. Nėra jokio prieštaravimo tarp tolimesnio augimo poreikio ir ramaus fakto pripažinimo, kad mūsų sugebėjimai laikinai yra riboti.

Taip pat natūralu priimti save kiekvienoje augimo pakopoje ir tuo pačiu nepamiršti apie tolimesnį mokymąsi ir vystymąsi, kad kitais metais tapti geresniam visuose lygmenyse.
Augimas – prigimtinis instinktas, įgimtas poreikis. Mokslininkai atrado, kad, kai žmogus sužino kažką naują, į jo smegenis plūsta didelis kiekis endomorfinų ir kitų naudingų cheminių junginių.

Mokymosi procesas džiugina, jei jis natūralus ir sukeltas vidiniu poreikiu, o ne iš baimės būti nepilnaverčiu ar nevykėliu.

Yra ir kiti motyvai tobulėjimui – meilė ir poreikis kurti. Mes turime poreikį mylėti ir kurti taip pat, kaip miegoti ir valgyti, tegul kartais tai būna netgi svarbiau.

Tai reiškia, kad, jeigu ir laikome save nepilnaverčiais, mumyse visada yra meilė ir poreikis kurti – vystymosi ir kūrybos varikliai.
Neribokime savęs augime. Priimkime ir mylėkime save tokius, kokie esame. Visi mes pradedame savo dvasinį augimą nuo pirmos klasės.

Robert Elias Najemy (iliustracija – Sanjuan Chelin Piquero)