Negesinkite savo meilės šviesos

Viena moteris skundėsi kaimynei, kad jos draugė ją nuskriaudė. Kaimynė ją ramino ir ragino atleisti draugei.
– Atleisti? Kaip tai? Po to, ką ji man padarė? Ne, blogio atleisti negalima, – atsakė moteris. – Ir apskritai, kodėl aš privalau mylėti tuos žmonės, kurie nemyli manęs? Kodėl aš turiu būti gera, kai aplinkui visi meluoja, išduoda ir daro niekšybes?
– Tada klausyk, papasakosiu tau vieną istoriją, – atsakė jai kaimynė.

Vienas žmogus gamtos paprašė padaryti taip, kad naktimis būtų šviesu, kad nebedegintų žvakių, ir kad žiemą būtų šilta, kad krosnies nebekūrentų. Tačiau motina-gamta geriau žino kaip turi būti, todėl ji neišgirdo to žmogaus prašymų.
Supyko žmogus ir nusprendė: “Jeigu tu šitaip, tuomet aš nebedeginsiu šviesos ir nešviesiu tau. Ir žiemą krosnies nekūrensiu, kad jos šiluma tavęs nešildyčiau. Aš ir duris į lauką atidarinėsiu, kad ir namuose šilumos neliktų, tuomet pamatysi, kaip tu pati sušalsi.“

– Bet ir kvailys, – pertraukė moteris kaimynės pasakojimą, – manė, kad savo šviesa jis apšviečia gamtą, o savo šiluma ją sušildo. Arogantiškas stuobrys! Juk šito jam pačiam labiausiai reikėjo. O ji – motinėlė, pati savimi pasirūpins.
– Tai kodėl gi tu darai tą pati? – paklausė kaimynė.
– Aš? – nustebo moteris.
– Taip, tu. Kodėl tu gesini savo meilės šviesą, kai aplinkui tirštėja tamsa ir kodėl tu nekūreni savo širdies ugnies, kada aplinkui dvelkia žmogiškų širdžių šaltumu?
Kam sėdėti tamsoje ir laukti kada kas nors pašvies tau, gal geriau pačiai „įžiebti šviesą“ ir šviesti sau ir aplinkiniams? Juk tuomet ir tu pati pamatysi kelią, ir galbūt kiti irgi jį pamatys ir nueis kartu su tavimi. Ir vietoj to, kad sėdėtum šaltyje ir lauktum kol kas nors tave sušildys, geriau užkurk savo širdies laužą ir jo šiluma sušildyk kitų žmonių širdis. Ir gal tuomet nuo jų širdžių nebedvelks šalčiu, nes jos sušils.