Apkabink mane

Mergaitė buvo prastos nuotaikos. Viskas buvo prieš ją, viskas ją erzino. Mokykloje per daug reikalauja, ir namuose, visko per daug…Dar ir motina jau kelintą kartą pamokslauja.
Mergaite darėsi vis niūresnė. Paskui pažvelgė motinai tiesiai į akis ir garsiai ištarė:
– Man jau atsibodo tavo pamokslai. Kodėl tu tiesiog manęs neapkabini? Ne vienas tavo patarimas nepadės man taip, kaip tavo apkabinimas.
Motina labai nustebo. Dukters žvilgsnis maldavo apkabinti. Vos neverkdama, drebančiu balsu motina tarė:
– Nori… tu nori, kad tave apkabinčiau? Žinai, ir aš noriu, kad tu mane apkabintum…
Ir jos apsikabino su džiaugsmo ašaromis akyse.

Kiekvienas iš mūsų nori gauti pritarimą, nori patirti, kad yra mylimas. Bet dažnai esame pernelyg santūrūs, pernelyg drovūs rodyti tikruosius savo jausmus. Slepiame juos po šalta ir griežta kauke, iš baimės, kad kiti nepastebėtų mūsų “silpnumo”.
Tačiau tik širdies šiluma gali mus išgelbėti nuo mūsų epochos šalčio.

Bruno Ferrero (iliustracija – Claudia Trembley)