Trys norai

Gyveno kartą vienas žmogus. Kaip ir visi, gyvenime jis laukė stebuklo. Ir stebuklas įvyko! Vieną gražią dieną jis sutiko tikrą Burtininką!
– Šiandien tavo diena! – iškilmingai pasakė jis, – todėl išpildysiu tris tavo norus!
– Oho! Aš jau žinau, ko noriu! Pradžiai – prabangios mašinos su atsiveriančiu stogu! – netvėrė iš džiaugsmo ir netikėtumo žmogus.
– Gerai, – atsakė Burtininkas ir padavė jam raktus nuo naujutėlio automobilio.
– Čia tai bent! – apsidžiaugė žmogus, sėdo į mašiną ir nurūko.
Burtininkas vos spėjo pavymui priminti, kad dėl kitų dviejų norų žmogus vėl ateitų į tą pačią vietą. Rytojaus dieną iš pat ryto jie vėl susitiko. Tačiau žmogus buvo liūdnas.
– Kas nutiko? – nustebo Burtininkas.
– Kaip čia tau pasakius… Pradžioje buvo labai smagu, nes žmonės į mane žiūrėjo – juk važiavau tokia prabangia mašina! Bet vėliau aš pastebėjau, kad mūsų mieste nemažai tokių mašinų, ir visos jos pritraukia dėmesį. Gavosi ne visai tai, ko aš norėjau…
– Na, tuomet sakyk savo antrąjį norą, – nusišypsojo Burtininkas.
– Aš noriu… pinigų! Daug, kad galėčiau nusipirkti viską, ko tik panorėsiu!
– Gerai, – sutiko Burtininkas ir įteikė žmogui čekių knygelę.
Žmogus net pašoko iš džiaugsmo:
– Puiku! Bet aš dar sugrįšiu, juk turiu dar vieną norą!
– Žinoma, aš lauksiu tavęs, – pritarė Burtininkas.
Sekančią dieną jie vėl susitiko. Bet žmogus ir vėl buvo nusiminęs.
– Kas dabar nutiko? – paklausė Burtininkas.
– Aš pirkau viską, ko tik norėjau. Keista, bet labai greitai viskas nusibodo. Ir man pasidarė vis vien, ar dar ką nors nusipirksiu – koks skirtumas, jei galiu bet ką ir bet kada įsigyti. Tai nesuteikė man laimės.
– Tai ko gi tu dabar nori? – paklausė Burtininkas.
– Dabar tai jau aš žinau: aš noriu… pasakiškai gražios merginos. Ar gali tai padaryti?
– Gerai, – pasakė Burtininkas ir šalia žmogaus akimirksniu atsirado nuostabaus grožio mergina.
– Aš pasiryžusi eiti paskui tave visur, kur tik panorėsi, – švelniai ištarė ji.
– Taip, tai būtent tai, ko man reikia! Sugrįšiu čia pasidžiaugti su tavimi savo laime! – nušvito žmogus ir nuskubėjo, apsikabinęs gražuolę.

Po dviejų savaičių jie vėl susitiko. Burtininkas tikėjosi pamatyti laimingą žmogų, tačiau pamatė jį susigūžusį ir visiškai nusiminusį.
– Negaliu patikėti! O kas dabar atsitiko? Juk išpildžiau visus tavo norus!
– Ta mergina… ji buvo tokia paklusni, kad greitai pabodo. Jai buvo reikalingi tik mano pinigai, ir kai susirinko jų tiek, kiek jai reikėjo – tiesiog paliko mane… Kažkaip ne taip tu pildai norus, jei aš nesijaučiu laimingas!
– Tiesiog tu nei karto nepaprašei to, ko iš tiesų nori – atsakė Burtininkas.
– Netiesa! Aš visada žinau, ko noriu! – paprieštaravo žmogus.
– Ne, – šyptelėjo Burtininkas, – tu labai skubėjai, o turėjai užduoti sau paprastą klausimą: “ko gi aš iš tiesų noriu?” ir sąžiningai į jį atsakyti. Tik todėl ir gavosi tai, kas gavosi: tu prašai automobilio, o iš tiesų nori pagarbos; tu prašai pinigų, o iš tiesų nori laisvės; tu nori gražios merginos, o iš tiesų nori… meilės. Argi ne taip?

**

(iliustracija – Anna Silivonchik)