Pasakėčia apie norus pildantį medį

Vienas keliautojas ėjo keliu. Kadangi buvo labai karšta, jis greitai pavargo ir nusprendė pailsėti šalia kelio augusio didžiulio medžio pavėsyje. Medžio vėsa greitai atgaivino keliautoją ir apsidžiaugęs jis svajingai tarė:
– Esu toks alkanas, kaip būtų gera rasti kiek nors valgio.
Vos tik jis taip pagalvojo, prieš jį atsirado lėkštė skanaus maisto. Pavalgęs jis užsimanė pailsėti minkštoje lovoje. Tik pagalvojo – lova atsirado prieš jį. Atsigulęs į ją keliauninkas ėmė galvoti, kad jei jį dabar pamatytų jo žmona, matyt, labai nudžiugtų.
Ir iš niekur nieko šalia jo ėmė ir atsirado žmona. Pamatęs ją keliauninkas pagalvojo: „Kažin, ar tai tikrai mano žmona? O gal koks demonas? Ar jis kartais manęs nesuvalgys?“ Vos jis taip pagalvojo, moteris, atrodanti kaip jo žmona, puolė ir jį suvalgė.

Medis, po kuriuo sėdėjo keliauninkas, vadinosi kalpavrikša – norus pildantis medis. Kai keliauninkas galvojo gražias mintis, medis siuntė jam gražius dalykus. Bet kai keliauninkas ėmė galvoti apie bloga, medis išpildė ir tą norą irgi.

Mūsų protas – kaip tas norus pildantis medis. Viskas, apie ką galvojame, anksčiau ar vėliau pildosi. Kartais praeina didelis laiko tarpas ir pamirštame apie tai, kad patys to norėjome. O įsigilinus, galima suprasti, kad mūsų mintys ir sukūrė mūsų gyvenimą – arba rojų, arba pragarą. Kiekvienas čia – burtininkas, savo gyvenimo kūrėjas. Kai gyvename sąmoningai, galime paversti savo gyvenimą rojumi. Tai tikrai priklauso tik nuo mūsų pačių.
**
(iliustracija – Daniela Tesi)