Ryšys su gamta

Dauguma iš mūsų prarado ryšį su gamta.
Mes vis labiau daromės miestiečiais, gyvenančiais daugiabučiuose ir turinčiais vis mažiau erdvės tam, kad pamatytume dangų ryte ir vakare.
Praradę ryšį su gamta, atsiradusią vidinę tuštumą mes stengiamės užpildyti vystydami savo intelektą.

Mes skaitome daugybę knygų, žiūrime televizijos laidas, ginčijamės dėl savo nuomonės, puikuojamės žiniomis, pramogaujame, blaškomės, konkuruojame, siekiame primestų tikslų.

Tačiau, ar tai nėra pabėgimo forma, pakeitimas ar dirbtinis stimuliavimas?
Juk jei turite ryšį su gamta – argi reikės jums kažko dirbtino?
Apie tai yra puikus pasakojimas:

Kartą ryte, kai Mokytojas ruošėsi skaityti paskaitą – ant palangės nutūpė mažas paukštelis ir ėmė čiulbėti. Ir čiulbėjo jis iš širdies! Paskui nuskrido. Tada Mokytojas pasakė: “tuo šiandien ir pabaigsime paskaitą.”

Taigi – ar dar girdite paukščių čiulbėjimą? Ar stebite saulėtekį ir saulėlydį?

Džidu Krišnamurti (iliustracija – Bjorn Thorkelson)