Kodėl svarbu negalvoti blogai apie kitus

Seniai pastebėta, kad mes įgyjame savybes to žmogaus, apie kurį galvojame, ir, atitinkamai, kalbame. Todėl net vakarų psichologai pataria galvoti ir kalbėti apie sėkmingus ir harmoningus žmones. Bet kuo daugiau mumyse egoizmo ir pavydo, tuo sunkiau mums sakyti gerus dalykus apie kitus. Tie, kas mus kritikuoja, atiduoda mums savo gerąją karmą ir pasiima mūsų blogąją. Todėl Vedose sakoma, kad tai labai gerai, kai mus kritikuoja.

Kaip tai, ką mes kalbame, veikia mūsų karmą? „Mahabharatoje“ sakoma, kad jei kažką planuojate nuveikti, niekam apie tai neprasitarkite. Kai tik viską išsakote, tikimybė, kad tai įvyks, sumažėja 80 procentų, ypač jei pasidalinote su godžiu, pavydžiu žmogumi. Kodėl žmonės, kurie kalba mažai ir apgalvotai, pasiekia daugiau? Jie nepraranda energijos.

Kita paprasta taisyklė, susijusi su kalba, – jei mes padarome kažką gero kitam žmogui ir pasigiriame tuo kitiems, iškart prarandame teigiamą karmą ir visus savo dorybingumo vaisius, kuriuos šiuo poelgiu užsidirbome. Pagyrūnai mažai ko pasiekia. Todėl mes niekada neturime girtis savo pasiekimais, nes prarandame viską, ką prieš tai uždirbome.

Mokinys prieina prie meistro ir klausia:
– Jūs patariate gyventi atviru protu. Bet tokiu atveju protas gali išskristi, ar ne?
– Tu tiesiog stipriai užčiaupk burną. Ir viskas bus gerai.

Mintys nulemia kalbą, todėl svarbu negalvoti blogai apie kitus. Kuo daugiau galvoje chaotiškų minčių, tuo dažniau jos atsiranda ant liežuvio ir tuo mažiau tvarkos mūsų kalboje. Kieno aiškios mintys, to aiški kalba.

Dar vienas lygmuo – išmokti priimti kritiką. Viena iš proto savybių – jis sugeba save pateisinti bet kokioje situacijoje. Kuo žemesnio lygio žmogaus sąmonė, tuo daugiau pasiteisinimų iš jo išgirsite. Net padaręs baisiausią nusikaltimą, toks žmogus neraudonuodamas teisina save. Viena iš svarbiausių savybių asmenybės, esančios aukštame sąmonės lygyje – ramiai išklausyti jam skirtą kritiką.

Išmintingos kalbos taisyklės

Uoloje medituoja trys jogai. Staiga pasigirsta kažkokio gyvūno skleidžiamas garsas. Vienas jogas sako: – „Tai buvo ožys“. Praeina metai. Kitas jogas atsako: – „Ne, tai buvo karvė“. Praeina dar metai, trečias jogas sako: – „Jeigu jūs nenutrauksite ginčo, aš jus paliksiu“.

Pirma išmintingo kalbėjimo taisyklė – prieš pasakydami kažką kategoriško, suskaičiuokite iki 10. Tai gali atrodyti kvaila. Iš pradžių vos suskaičiuosime iki trijų. Kita vertus, jei atsakysite po nedidelės pauzės, jūsų atsakymas bus daug išmintingesnis, nei pirma į galvą atėjusi mintis kai jus kritikuoja arba bara – noras pasiteisinti ir kategoriškai atsakyti. Todėl išmokite prieš atsakydami 5–10 sekundžių pagalvoti. Kartu tai padės kažkiek numalšinti be reikalo įkaitusias emocijas.

Užsiimantis savirealizacija žmogus kalba mažai ir apgalvotai. Kai kurių garsių žmonių biografijų aprašymuose sakoma, kad jie niekada iš karto neatsakinėjo į kaltinimus ir apskritai stengėsi nieko nesakyti supykę. Jie atidėdavo pokalbį kitai dienai, arba iki to momento, kol aistros nurims. Nes žinojo – kol pyktis ir įniršis veikia jų kalbą, pasekmės bus liūdnos, o kartais tiesiog griaunančios.

Antra išmintingo kalbėjimo taisyklė – nereikia pulti į kraštutinumus. Dievas pasireiškia smulkmenose, o Šėtonas – kraštutinumuose. Nereikia prisiekinėti – „Tylėsiu kaip žuvis“. Ypač, jei iš prigimties esate ekstravertas, tai gali jums tik pakenkti. Jei iš prigimties esate labai kalbus žmogus, kalbėkite taip, kad ir aplinkiniams jūsų kalbos būtų naudingos. Būkite atviras ir geranoriškas, o svarbiausia – gyvenkite sąmoningai. Svarbu atminti, kad, atrodo, visai nereikšmingi poelgiai pasako apie mūsų sąmoningumo lygmenį, – kaip sureagavome į grubumą parduotuvėje, kokios emocijos mus užpildo, kai susiduriame su „neužtarnauta“ kritika.

Trys kalbėjimo lygmenys

Aukšto dvasinio lygmens žmogus, gyvenantis dorybės gunoje, išgirdęs ką nors blogą apie kitą, arba pamatęs ką nors bjauraus, gali fiziškai sunegaluoti. Jam gali kilti jausmas, kad jį apipylė purvu. Toks žmogus tiesą visada išsako maloniais žodžiais. Sąmoningai ištaria kiekvieną žodį ir kiekvienas žodis atneša harmoniją į šį pasaulį. Kalboje daug nepikto humoro, dažniausiai pašiepia pats save. Tokie žmonės praktiškai visada būna sveiki ir laimingi.

Aistroje gyvenantys žmonės labai jautrūs kritikai, jie su pasimėgavimu valandų valandas gali kalbėti temomis, kurios susijusios su seksu, pinigais, ekonominiu klestėjimu, politika, aptarinėti pirkinius, girti save, apkalbinėti kitus ir t.t. Kalba jie greitai. Jų juokai nepadorūs, susiję su seksu. Paprastai pokalbio pradžioje jie jaučia didelį pasitenkinimą ir pakylėjimą, bet po tokių pokalbių – tuštumą ir pasibjaurėjimą. Ir kuo aukštesnis sąmoningumas, tuo stipresnis šis jausmas. Toks kalbėjimo stilius veda į degradavimą visuose lygmenyse.

Neišmanyme gyvenantys žmonės išsiskiria tuo, kad jų kalba kupina įžeidimų, pretenzijų, smerkimo, grasinimų, necenzūrinių žodžių ir pan. Visi jų žodžiai persmelkti pykčio ir neapykantos. Kai toks žmogus atveria burną, kyla pojūtis lyg kambaryje būtų pasklidęs nemalonus kvapas. Jeigu tokiam žmogui sakyti ką nors gerą, jis gali susirgti. Tokie žmonės paprastai patys, sąmoningai ar nesąmoningai, provokuoja kitus, stengiasi iššaukti pyktį, apmaudą, pavydo energijas, nes jie minta tokiomis destruktyviomis žemo dažnio emocijomis. Jų humoras „juodas“, pripildytas pasityčiojimo ir piktdžiugio. Jie gyvena iliuzijoje. Tokius Visata paprastai moko sunkiais likimo smūgiais ir ligomis. Jiems gana greit išsivysto psichinės ligos. Reikia stengtis nebūti šalia tokių žmonių, juo labiau su jais nebendrauti.

Retai pasitaiko tokių žmonių, kurie nuolat būtų viename lygmenyje. Dažniausiai žmonės būna maišytų tipų arba jų tipas gali labai greitai keistis.

Tai labai priklauso nuo:

• Draugijos, kurią pasirenkame – darbe ar poilsiaudami. Pavyzdžiui, pradėję bendrauti su žmogumi aistroje, jau po kelių minučių galime pastebėti, kad aktyviai įsitraukėme į politikų aptarinėjimą, nors prieš kokias 10 minučių jie mums buvo nė kiek neįdomūs.
• Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad kazino, naktiniame klube, prie alaus kioskų, landynėse būtų aptarinėjamos dvasingumo temos. Jei vieta persmelkta aistros ir neišmanymo, ten vyraus atitinkama kalba.3) Laiko. Pavyzdžiui, nuo 21:00 iki 02:00 yra neišmanymo metas, todėl būtent tokiu laiku norisi nueiti į vietas, kur yra paplitusi neišmanymo guna, pažiūrėti atitinkamą filmą, pakalbėti neišmanymo, geriausiu atveju aistros persmelktomis temomis. Rytas už vakarą protingesnis – byloja liaudies patarlė. Jau seniai pastebėta, kad tai, apie ką kalbėjote vakare, o ypatingai priimti sprendimai – ryte atrodo kitokie, kartais gailiesi dėl jų. Todėl laikykitės taisyklės – niekada rimtų sprendimų nepriimkite vakare ir apskritai kuo mažiau kalbėkite tokiu metu – jūsų gyvenimas taps daug laimingesnis, išvengsite daugelio problemų ir nelaimių. Nenuostabu, kad gamta tokiu metu miega. Ar girdėjote, kad tokiu metu giedotų paukščiai?

• Galite netgi atlikti testą – kokia kalba dominavo savaitės bėgyje:

Jeigu dorybės gunoje, tai lengvai pastebėsite kaip laimė ir harmonija pripildo gyvenimą.

Jeigu aistroje, o ypatingai neišmanyme – tai natūralu, kad ateis ligos, depresijos ir nelaimės.

Svarbi kalbos taisyklė – atsisakyti pretenzijų.

Pirmas žingsnis link meilės – tai dėkingumas. Šiame pasaulyje mažai kas dėkoja. Dažniausiai išsakome pretenzijas – garsiai ir mintyse. Atminkite, jei kažkam nedėkojame, reiškia, pradedame kritikuoti, reikšti pretenzijas, dažnai nesąmoningai. Tarnystė – tai nereiškia tik padėti fiziškai, visų pirma tai reiškia padėti žmogui išvystyti Dievišką sąmonę, padovanoti savo Meilę, priartinti žmogų prie Dieviškumo.

Viskas, ką mes darome be meilės, sukelia tik nelaimes ir degradaciją, kaip kilniai tai neatrodytų. Mokytojai mokina, kad kiekvieną akimirką mes arba prisiartiname prie Dievo, arba nutolstame nuo Jo. Kiekviena situacija – pamoka. Ir reikia dėkoti Dievui už kiekvieną atsiųstą mums situaciją. Viešpats visiems linki tik gero, kiekviena sekundė skirta mūsų mokslams.

Kai tik atsiranda pretenzijos, mūsų širdies centras užsiblokuoja. Pačios dažniausios pretenzijos – likimui, aplinkiniams, nepasitenkinimas savimi ir pasauliu. Pretenzijos pasireiškia ne tik žodžiuose, bet visų pirma mintyse, kalbėjimo tone, bendravimo stiliuje ir požiūryje į gyvenimą.

Kiekviena situacija mums duodama tam, kad mes dirbtume su savimi:
Kuo mumyse mažiau harmonijos, kuo daugiau įtampos, tuo sunkesnes gyvenimo pamokas gauname. Bet, kai tik atsiranda jausmas, kad priimame esamą situaciją – viduje tarsi atsipalaiduojame, ir tai reiškia, kad situacija greitai išsispręs.

Ajurvedoje teigiama, kad neįmanoma pasveikti, jeigu jūs nepriimame ligos. Tai pirmas žingsnis link išgijimo ir link problemų sprendimo – viduje visiškai priimti ligą ir nelaimę kaip Dievo malonę, o išoriškai dėti visas pastangas, kad išgytume ar rastume sprendimą. Jei nepriimame situacijos, daugiau nei 90 proc. energijos skiriame jos „virškinimui“. Mūsų organizmas gali įveikti bet kokią ligą. Taip pat mes galime įveikti bet kokį sunkumą ir tapti nugalėtojais. Jei mums duodamas išbandymas, reiškia mes galime jį ištverti. Dievas nesiunčia išbandymų ne pagal jėgas. Todėl vietoj pretenzijų reikia išmokti visiems dėkoti, nes pretenzijos – tai pirmas žingsnis link ligų ir nelaimių.

Stebėkite save, kiek jumyse dėkingumo ir kiek pretenzijų aplinkiniams. Nustebsite, kad, iš tikrųjų, pretenzijų žymiai daugiau. Pretenzijos gimdo protas ir netikras ego.

Bet kokios mūsų pretenzijos yra iš prigimties destruktyvios, jos išsiurbia iš mūsų energiją ir uždaro širdį. Tikrasis nuolankumas – viduje priimti bet kokią situaciją. Dauguma suvokia nuolankumą kaip vaidybą: „jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“. Iš tikrųjų kalbama apie vidinę būseną – priimame likimo dovaną, kokia jį bebūtų.

Palanku kuo dažniau kartoti garsiai ar mintyse: „Viskam – Dievo malonė“. Žmonių, kurie kartojo šią frazę, veido išraiška keitėsi, jie tapdavo švelnesni, dingdavo kūno blokai ir apskritai tapdavo laimingesni ir sveikesni. Pabandykite, tai tikrai veikia!

Jeigu mūsų pasąmonė priims, pamatys visur Aukščiausiųjų jėgų valią, tai labai greitai atves jus iki tobulybės.

Rami Blekt (iliustracija – Irina Kotova)