Kodėl iš tikrųjų dirba ištekėjusios moterys

Filmas „Rudens sonata“ (Ingmaro Bergmano) paskatino apmąstymus apie darbą moters gyvenime. Taip aiškiai aš vėl ten įžvelgiau šią mintį. Apie tai, kad iš tiesų daugelis moterų trokšta eiti dirbti todėl, kad pabėgtų iš namų.
Filmas apie tai, kaip mama atvažiuoja į svečius pas savo suaugusią dukterį. Tarp jų vyksta dialogas, kuriame duktė pasakoja apie savo vaikystę, kai mama buvo pasinėrusi į karjerą ir kiauras dienas dirbdavo. Tuo tarpu, kai ji užsiiminėdavo svarbiais reikalais, jos vaikai tetroško jos meilės ir dėmesio. Mamai, kurios taip pat niekas ir niekada nemylėjo, ši žinia tampa didžiuliu šoku ir begaliniu skausmu, nuo kurio neįmanoma pasislėpti. Galima tik pabėgti. Vėlgi – į darbą. Labai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą, ypač, jei jūsų santykiai su mama sudėtingi – jis atveria žaizdas, bet ir gydo.

Moterys man dažnai rašo laiškus apie tai, kad joms būtinai reikia rasti darbą. Ir nors priimta manyti, kad dažniausiai tai domina neištekėjusias moteris, mano asmeninė statistika rodo ką kita. O bendroji statistika šią nuomonę tik patvirtina. 79 proc. ištekėjusių moterų dirba pilną darbo dieną. Iš jų daugiau nei pusė turi vaikų iki trejų metų ir trys ketvirtadaliai – vaikų iki 14 metų.
Nejau tame yra kažkas gąsdinančio? Juk puiku, kad jos nesėdi, kaip vištos namuose, o yra naudingos ir save realizuoja! Bet, visgi, koks jų motyvas? Ir kokią kainą jos už tai moka?
Atskleisiu jums didžiulę paslaptį. Kai moteris lieka namuose, ji susiduria su ne pačiais maloniausiais dalykais.

Pirmiausia, bendraujant su vaikais, išryškėja jos asmeninės vaikiškos traumos. Ir tai labai aiškiai matyti, kai tam tikrame amžiuje mamytei staiga kyla nenumaldomas noras pabėgti iš namų į darbą. Nors kur nors pabėgti. Kad nereiktų to vėl išgyventi. Kad dėl to jos niekas nepasmerktų. O pats idealiausias variantas – darbas.

Antra, namuose jai tenka susidurti su savo dar neišsiaiškinta dalimi – moteriškumu ir moters dalia. Jai tenka dirbti darbus, kurie pažadina moteriškas savybes. O jei būtent moteriškoji pusė joje – ir visoje giminėje – traumuota?

Trečia, jai reikia išmokti kurti tikrus artimus santykius. Darbe galima kurti formalius santykius, o dvi valandas namie – vaidinti savo vaidmenį. Bet kai tu visą laiką būni šeimoje, jau neįmanoma vaidinti. Ir kad jaustum malonumą, kad džiaugtumeisi šiuo procesu – reikia mokytis pasitikėti (žinoma, vyru). Mylėti, priimti, atleisti. Su šiais žodžiais beveik kiekvienai moteriai paskutinius 100 – 200 metų asocijuojasi labai daug skausmo.

Ketvirta, jau dabar mes turime kartą, kurią išauklėjo sociumas. Ne mylinčios mamos, o iškankintos auklėtojos ir nelaimingos mokytojos. Kartą, kurių mamos buvo užsiėmusios darbu visuomenės gerovei. Ar mes laimingos? Ar mes mokame mylėti? Ar mumyse susiformavo saugumo ir priėmimo pojūtis? Ar mes mokame kurti šeimas ir auklėti vaikus su meile? O juk vaikai mokosi ir kopijuoja tuos, su kuriais praleidžia daugiausia laiko. Į ką bus panašūs vaikai, išauklėti auklės? Arba vaikų darželio auklėtojos? Vadinasi, daugeliui iš mūsų namų šeimininkės dalia yra ne tiek žeminanti ir nuobodi, kiek traumuojanti ir kupina sunkių išgyvenimų.

Todėl išėjimas dirbti tampa tokiu trokštamu „atsarginiu išėjimu„ – išsigelbėjimo būdu. Galimybe pabėgti nuo skausmo. Žinoma, mes niekada to neprisipažinsime. Net pačios sau. Mes rasime tam priežasčių – paskola, mažos sutuoktinio pajamos, karjera, saviugda, baigiasi dekretinės atostogos. Tai net gali atrodyti priverstiniu sprendimu – net mums pačioms. Bet iš tiesų, giluminė šio sprendimo priežastis bus pabėgimas. Pabėgimas nuo skausmo. Bėgimas nuo priklausomybės. Bėgimas nuo savo bejėgiškumo ir silpnumo.

Mes nemokame mylėti. Priimti meilę ir ją duoti. Mūsų niekas to nemokė, juk mūsų mamos augo lygiai taip pat. Gal net blogiau. Daugelis po karo liko be tėvo. O jų mamos nespėjo išgyventi to skausmo.  Jos užverdavo savo širdis ir eidavo maitinti šeimos… Todėl namuose iš mūsų reikalaujama neįmanomo – iš naujo atverti savo širdį.

Bet kai mes mėginame ją atverti, pirmiausia atsiranda skausmas. Didžiulis vienišo ir nelaimingo vaiko skausmas. Mažo vaikelio, kurio atvira vaikiška širdelė taip ir nesurado mamos šilumos. Pasinerti į tai – baisu ir nepakeliama. Ir mes vėl užsidarome. Aklinai.
Žinoma, mes savo vaikus ir sutuoktinius mylime. Taip, kaip mokame. Kiek pakanka dvasinių jėgų. Bet visiškai atsiverti ir atsiduoti šiai Meilei – neįmanoma. Gyventi su šia Meile ir ją dovanoti – mes nepajėgios. Ji – ta Tikroji Meilė – užversta didžiuliais skausmo ir nuoskaudų griuvėsiais. Jai iš ten ne taip paprasta prasibrauti.

Nuo skausmo galima bėgti labai ilgai. Visą gyvenimą. Ir dar ilgiau. Bet jei mes su jumis gimėme moterimis – tai mūsų pagrindinė pamoka ir yra – atverti savo širdį ir išmokti Mylėti. Pabėgdamos ir vengdamos skausmo, mes vėl ir vėl „neišlaikome“ pagrindinio egzamino. Dėl to mes tampame dar nelaimingesnėmis.

Man pats sudėtingiausias mano vaikų amžius – tai nuo metukų iki trejų. Mano vaikystėje tai buvo ne pats maloniausias periodas. Nors aš jo visai neatsimenu. Bet būtent metukų mane atidavė į vaikų darželį (aš jo nekenčiau visą vaikystę), kai man buvo dveji, žuvo mano tėtis, o kai buvau trejų – nuo ilgos ir kankinančios ligos mirė mamos mama.
Aš to laikotarpio neatsimenu, tik savo vaikiškus pojūčius, kad mama niekas nepasirūpins, tik aš. Kad ji daugiau nieko neturi. Kad aš turiu ja rūpintis, saugoti ir gelbėti. Aš net naktimis vaikščiodavau jos pasitikti iš svečių, kai man buvo 7- 8 metukai.
Jau po to mama pasakodavo, kaip buvo sunku slaugyti močiutę prieš mirtį. Koks šokas buvo tėčio mirtis. Kaip sunku buvo susiimti ir gyventi toliau.

Ir kai mano vyriausiajam sūnui sukako metukai, manyje tarsi kažkas pasikeitė. Aš neketinau eiti į darbą, man patiko būti dekretinėse. Mes kartu su sūnumi tvarkėmės namuose, bendravimas su juo man teikė džiaugsmą. Bet staiga viskas nustojo džiuginti. Staiga tarp keturių sienų tapo nepakenčiama. Tada aš pamaniau, kad tiesiog užsisėdėjau.
Kai jam buvo pusantrų, aš išėjau dirbti. Priežastys buvo „nuo manęs nepriklausomos“ – neužteko vyro algos, reikėjo mokėti už butą ir vaiko auklę ir aš tris mėnesius užsiiminėjau „svarbiu reikalu“, kuris padėjo man atitrūkti ir atsikvėpti. Tačiau mano siela su tokiu sprendimu nesutiko. Taip. Namuose aš susidurdavau su savo pačios vaikišku skausmu. Nors ir ne iš karto tai supratau. Bet ir pagal tokį patį scenarijų palikinėti savo vaiką buvo nepakeliama.

Aš išėjau iš darbo ir grįžau namo. Kurį laiką man buvo lengva ir džiugu. O po to aš vėl užsinorėjau kažko daugiau. Taip pradėjau dirbti kartu su vyru, realizuoti mūsų bendrą projektą. Dirbau namuose, po keletą valandų kasdien. Bet tuo metu tarsi dingdavau iš namų. Fiziškai aš buvau namuose, bet mintimis ir jausmais – toli. Aš labai prastai pamenu šį mano ir jo gyvenimo periodą.

Pasirodo, kad tik išeiti iš darbo nepakanka. Situacija pradėjo keistis tik tada, kai aš pasiryžau įveikti savo skausmą. Kai aš pradėjau vaikščioti į psichologijos užsiėmimus ir tai išgyventi. Tėčio žūtį. Mamos skausmą. Mano vaikišką vienatvę.
Tuomet sugebėjau atsisakyti darbo, kuris pareikalaudavo iš manęs per daug dvasinių jėgų ir laiko. Ir po truputį pradėjau telkti dėmesį dar vienam sūnui. Antro sūnaus gimimas man tapo dar viena didžiule dovana. Aš su nerealiu malonumu pasinėriau į buitį, vaikus, sutuoktinį. Čia man padėjo paskaitos apie Vedas ir psichologijos užsiėmimai. Ir iki šiol padeda.

Neišeikite iš darbo manydamos, kad tai iš karto pakeis jūsų gyvenimą. Kol jūs nesusidursite su savo skausmu ir jo neišgyvensite – tik padarysite visiems blogiau. Savo artimiesiems, kuriems teks mokėti už jūsų pasiaukojimą, pačiai sau – kenčiančiai dėl savęs nerealizavimo.
Kino filme „Rudens sonata“ yra epizodas, kuriame mama išeina iš darbo. Ir duktė jį prisimena, kaip patį baisiausią – todėl, kad besikankinanti mama iškankino ir visus aplinkui – savo kontrole ir globa. Ji neišmoko mylėti ir rūpintis. O nusprendė kontroliuoti ir hipergloboti… Neišsigydžius traumų, beprasmiška išeiti iš darbo – galima tik pakenkti.
Pirmiausia, raskite savyje jėgų atverti širdį – ir vieną kartą iki galo viską iš naujo giliai išgyventi. Išvalyti kelią Meilei.

Man šis periodas truko keletą mėnesių. Kasdienių ašarų, laiškų, nuoskaudų ir maldų. Man teko daug ką išsakyti – savo vyrui ir net mamai. Dar ir dabar kartais susiduriu su šio skausmo atgarsiais. Bet dabar aš jau žinau, kad jį reikia išgyventi.

Dabar aš jau suprantu, kad mes, ištekėjusios moterys, dažniausiai išeiname dirbti, bėgdamos nuo savo skausmo. Tai mūsų būdas pabėgti nuo sunkių situacijų. Bet yra kitas variantas. Gėrio. Pradžioje tai sunku. Sunkiau, nei įprastas pabėgimas. Bet naudos nuo tokio pabėgimo nepalyginamai daugiau. Matyti, kaip auga tavo vaikai. Laiku jiems suteikti pagalbą. Juos palaikyti. Padėti jiems augti ir surasti savo kelią. Žinoti, kas ir ką jiems davė.
Būti savo vyrui artima drauge, jo Mūza. Matyti, kaip užauga jo sparnai, kaip jis tampa vyru. Tikru Vyru.
Gyventi pilnavertį gyvenimą. Mylėti ir būti Mylima. Kurti savo mažytį pasaulį. Pripildyti jį šviesa. Ir dalintis šia šviesa su visu pasauliu.
Būti Moterimi. Tikra – stipria mylinčia dvasia. Atvira ir nuoširdžia. Kupina kūrybos. Juk tikros moters be kūrybos nebus.

Tai man primena dar vieną istoriją iš Elizabeth Gilbert knygos „Teisėtos vedybos“. Ši istorija – apie jos mamą. Apie tai, kad kartą jai pasitaikė galimybė padaryti karjerą. Vaikai jau buvo mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus. Ir mama visa galva paniro į karjerą. Tačiau palaipsniui tai pradėjo nepatikti jos vyrui (kaip dažniausiai ir būna). Ir mama pasirinko namus bei šeimą.
Elizabeth Gilbert labai kūrybinga moteris, vertinanti savo laisvę. Bet ji atvirai kalba apie tai, kad „mes, vaikai buvome be galo laimingi, kad mama vėl su mumis“. Tai rašo labai laisva ir emancipuota amerikietė moteris. Todėl, kad šio fakto nuneigti neįmanoma.
Galbūt tai buvo „mamos karjeros žlugimas“, bet tai suteikė laimės jos vaikams. Todėl, kad vaikams reikalinga mama, jos energija ir meilė, jos dėmesys. Kaip paaiškėjo vėliau – mama dėl savo pasirinkimo nepasigailėjo. Ir buvo iš tiesų laiminga savo šeimoje.
Todėl pati Elizabeth nusprendė būti tik kūrybos žmogumi ir vaikų neturi. Ar tai teisinga, ar ne – ne mums spręsti. Bet šis epizodas labai iškalbus. Jis apie tai, kaip džiaugiasi vaikai, kai mama pasirenka pirmiausia šeimą.

Ar tai reiškia, kad visos mamos turi sėdėti už keturių sienų? Visiškai ne. Kiekvienos moters gyvenime yra vietos kūrybai, labdarai ir tikrajam pašaukimui. Kai ji jau išsigydė savo traumas – kiek sugebėjo – ir grįžo prie prigimtinės Moteriškumo ir Meilės būsenos.
Ir tikrasis pašaukimas, kūryba į gyvenimą ateina visiškai kitaip. Būtinai ateina. Ateina savaime. Nesibelsdamas į duris ir neperspėdamas – tiesiog ateina. Ir ne tik neišsunkia jėgų – bet ir suteikia daug energijos. Jis nepasiglemžia visiškai mamos, o suteikia galimybę matyti ją laimingą. Jis niekada netrukdo šeimai. Jo netenka ilgai ieškoti. Jis ateina savaime – kai mūsų širdis atvira.

Tikrasis pašaukimas Moters gyvenimui suteikia dar daugiau Meilės. Todėl, kad ji užsiima Mylima veikla laisvu nuo svarbiausių reikalų metu. Mano ir mano daugelio draugių patirtis tai parodo akivaizdžiai.
Aš linkiu, kad jis jums ateitų – kartu su Meilės energija, kartu su visų užsisenėjusių traumų ir nuoskaudų išgyvenimu.

Olga Valiajeva (vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Camille Engel)

https://valyaeva.ru/zachem-na-samom-dele-rabotayut-zamuzhnie-zhenshhiny/