Kas motyvuoja jūsų veiksmus – teisės ir pareigos ar noras ir meilė?

Jums neatrodo, kad šis plakatas žalingas ir pavojingas, ypatingai vaikams. Kodėl? Pareiga – tai, kaip bebūtų keista, ne tavo noras, o svetimas – kito žmogaus, bendruomenės, visuomenės, šalies. Bet ne tavo… Labai geras pasiteisinimas, kai negali įkvėpti kažko atlikti su meile, papriekaištauti, kad jis nevykdo savo pareigų.

Visiems mūsų veiksmams tenka panaudoti savo gyvybinę energiją. Jos kiekis visada turi būti subalansuotas. Energija negali nejudėti, viskas turi sąveikauti tarpusavyje. Todėl norime ne tik teikti savo energiją, bet ir kompensuoti jos išlaidas – apsikeisti su aplinkiniais, pasikrauti iš kitur (iš gamtos, maisto, poilsio, veiklos, pramogų arba… iš kitų).

Energija reikalinga bet kokiam norui įvykdyti. Jeigu tas noras sukurtas mano galvoje, jo įgyvendinimui visada bus skirtas ir mano energijos impulsas. Noras + energija = veiksmas ir rezultatas.

Svetimas noras, pareiga – nėra sukurti mano galvoje ir jiems nėra skiriama mano energija. Todėl šiuo atveju labai svarbi motyvacija – mainai, ką gausiu už savo veiksmus arba įkvėpimas iš šalies – svetima energija.

Suaugusius motyvuoja atlygis – piniginis ar kitas materialus energijos sąnaudų kompensavimas (dovana, vakarienė, ar kitas „kyšis“), teigiamas įvertinimas (pagyrimas ar pareigų pakėlimas) arba padėka už pagalbą, taip pat savo veiksmų svarbumo suvokimas. Arba toks įkvėpimas, kai svetimas noras tampa ir tavuoju, kai ir tu užsinori tai įvykdyti taip pat stipriai.

Kitaip viskas bus vykdoma sau į minusą – darysite, tačiau be pasitenkinimo. Energiją eikvosite, jos balansas bus neigiamas ir atsiras neadekvatus elgesys – pyktis, nepasitenkinimas, bloga nuotaika, irzlumas. Taip pat nuoskaudos ir noras verkšlenti ir visiems skųstis savo „skriaudėjais“ – taip išreiškiamas pyktis, kad negali pasipriešinti, o kartu vyksta energijos siurbimas iš kitų žmonių, kurie nekalti, kad jūs energetiškai išsekote, nepaisėte balanso – duoti ir imti.

Kaip pareigą supranta maži vaikai, kurie tik pradeda pažinti save – savo emocijas, norus. Kas su manimi vyksta? Kodėl tai jaučiu? Kaip atsiranda? Kam skirta? Ar tai gerai? Ar už tai myli? Jiems sudėtinga suvaldyti tas energijos bangas, jos plūsta be jų fizinio poveikio, savaime, kaip atsakas į aplinką. O iš tėvų reakcijų jie daro išvadas, kad jiems kažkas negerai, ne viską galima jausti ir tuo labiau reikšti, ne viskas yra svarbu jų tėvams, ne už viską esi mylimas, įvertintas, pagirtas.

Didžiausia vaikų trauma, kad jų asmeniniai norai nėra niekam svarbūs, jie antrarūšiai ir antraeiliai. Vaikai dažnai girdi – apseisi / nėra pinigų / kai būsi vertas / per daug nori, ne dabar / yra svarbesni poreikiai… Bet vaikui jo poreikiai yra labai svarbūs, nors tėvams jie gali atrodyti menki ir juokingi. Vaikas nesupranta logiškų aiškinimų, kad mama dabar neturi pinigų, jis daro visai kitokias, nesąmoningas išvadas – „aš, mano emocijos ir norai nėra svarbūs ir reikšmingi, aš esu nereikšmingas, nevertas gyventi… Geriau nieko nenorėsiu, nes kitaip mane atstums…“ Jis, be abejo, taip negalvoja, tačiau likusį gyvenimą nesąmoningai slopina savo norus, emocijas ir negali jaustis laisvai – gyventi pagal savo norus, turėti savo vertybes.

Vaikai turi didžiules energijos atsargas – jie laksto be sustojimo ir be sustojimo visko nori. Vaikai mokosi pažinti save, kitus žmones, aplinką. Jie nemoka nuo gimimo išmintingai suvokti savo pareigų ir norų naudos, prasmingumo. Neverskite jų įsipareigoti, nenuvertinkite jų norų, tegul viskas būna svarbu, verta dėmesio ir pagarbos. Tik kurkite jiems rėmus, kuriuose jie jausis saugiai, paleiskite savo kūrybiškumą. Pvz., – labai puiku, kad tiek daug nori, pagalvok, ko nori labiausiai, kuris noras svarbiausias tau, kodėl, ką patirsi, kaip pasinaudosi? Taip vaikas pajus, kad yra svarbus, nusiramins, mokysis daryti pasirinkimą, įvertinti įvairius kriterijus, atskleis savo kūrybinį potencialą.

Aiškinkite vaikams apie jų emocijas ir jausmus, sveikinkite jų norų gausą, džiaukitės kartu jų išsipildymu – užsikrėskite nuo jų ir paleiskite savo norus į laisvę, jeigu jie buvo slopinami nuo vaikystės. Nebūtina visko trokšti ir žūt būt reikalauti išsipildymo. Stebėkite juos kaip energijos srautą, džiaukitės, kad energija juda. Su laiku išgryninsite, kurie iš jų tikrai svarbūs ir vertingi.

O vaikus įkvėpkite ne pareigomis, o MEILE. Įkvėpkite visose veiklose surasti įdomumą, nuotykį, stebuklą. Kai sakote, kad indus plauti, namus tvarkyti, valgį gaminti – pareiga, visi jos kratosi, nemato ten sau jokios naudos. Įsivaizduokite, kad jūsų namai yra gyvi, kaip su jais elgsitės? Galite su jais sveikintis kas rytą, linkėti labos nakties, prausti ir puošti.
Ne betvarkę šalinti, o kurti kambaryje grožį. Ne indus plauti, o kurti fokusus, burtus – buvo purvina > tapo švaru, o kai jie tvarkingai sudėti lentynoje – dar ir gražu.
Kai esi įsimylėjęs savo kambarį arba vietą kambaryje, kur tik tu esi šeimininkas – visada norėsi ten kurti jaukumą, visada pats sprendi kada tau norisi tvarkytis, o kada ne. Jaukumas tikrai bus, jeigu niekas neprievartaus pareigomis.

Kai noro impulsas pripildytas meilės energija, tada nori padaryti / pagaminti / išpildyti norą / nupirkti / padovanoti / pagelbėti su meile. Ne DĖL, ne UŽ, o SU Meile. Toks noras tampa aukso vertės. Jis atsiranda tik iš energijos pertekliaus.
Pvz., jauti pareigą padėti, tačiau neturi tam jėgų – jautiesi kaltas. Kaltė dar labiau blokuoja tavo norus, tiesiog užčiaupia energijos srautą.

O kai nori pats, tada veiki iš energijos pertekliaus, jauti pasitenkinimą ir nuo veiklos, ir nuo rezultato, kuris tampa geriausiu atlygiu, nes gautas malonumas suteikia tau dar daugiau energijos.

Kai kažką darote, paklauskite savęs – ar man patinka tai, ką aš veikiu? Ar jaučiu malonumą nuo veiklos proceso? Ar džiugina rezultatas?
Darykite ką nors tik tuomet, kai viduje jaučiate meilę. Tik meilė suteikia energijos. Kitaip – visai nedarykite, verčiau prigulkite ir pailsėkite, nes viskas, kas daroma be meilės tik išsekina, nuodija ir vargina. O tai moterims ypač pavojinga, nes pavargti moteriai yra nuodėmė.
Jeigu visi dirbtų tai, kas jiems patinka, aplinkui būtų vien patenkinti gyvenimu žmonės, jų skleidžiamos energijos pakaktų apšviesti visus miestus :).
Kodėl dirbame tai, kas nemiela ir kelia įtampą? Nes tai svetimi norai, o jie nepakrauna, nedžiugina, neįdomūs mums… Jausti savuosius buvo draudžiama nuo vaikystės…

O kaip vaikams aiškinti teises? Svarbu, kad jie suvoktų, kad absoliučiai visi žmonės turi teisę būti svarbūs, jaustis saugūs, mylimi ir prižiūrimi, turėti savo nuomonę, savo norus, savo klaidas, tyrinėti ir pažinti pasaulį, sveikai maitintis ir gerai jaustis.
Gyventi taip, kaip jie nori. Tuomet nereikės aiškinti, kas yra pareigos. Tada bus pagarba ir meilė ir žmonėms, ir savo darbams – kai ne privalai, o mėgsti – man patinka tvarkyti patalpą, man patinka draugauti, man patinka rūpintis kitais, man patinka priimti kitus į žaidimą, man patinka gerbti kitus… Kad negyventume visą gyvenimą su nuostata, kad esame vieni kitiems skolingi ir mums nuolatos trūksta – pinigų, energijos, dėmesio…

Natalja Balinskaja