Mantra įsižeidusioms
Įsižeidėte? Tuomet atsispausdinkite šį tekstą, prieikite prie veidrodžio ir garsiai skaitykite! Ir išraiškingai!!!
– Aš tokia svarbi kalakutė, kad negaliu sau leisti, kad kas nors su manimi elgtųsi kaip liepia jo prigimtis, jei ji man nepatinka. Aš tokia svarbi kalakutė, kad jei kas nors pasakė ar pasielgė ne taip, kaip aš tikėjausi – aš jį nubausiu savo įsižeidimu. O, tegul mato, kaip tai svarbu – mano nuoskauda, tegul jis gauna ją kaip bausmę už savo „nusižengimą“.
Juk aš labai, labai svarbi kalakutė!
– Aš nevertinu savo gyvenimo. Aš tiek nevertinu savo gyvenimo, kad man negaila eikvoti jo neįkainojamo laiko nuoskaudai. Aš atsisakysiu minutės džiaugsmo, minutės laimės, minutės žaismingumo, aš geriau atiduosiu šią minutę nuoskaudai. Ir man vis tiek, kad šios dažnos minutės suguls į valandas, valandos – į dienas, dienos – į savaites, savaitės – į mėnesius, mėnesiai – į metus. Man negaila praleisti savo gyvenimo metų įsiskaudinus – juk aš nevertinu savo gyvenimo.
– Aš nemoku matyti savęs iš šalies. Aš taip nemoku pažvelgti į save iš šalies, kad niekada nematau savo surauktų antakių, papūstų lūpų, savo sielvartaujančio vaizdo. Aš niekada nematau, kokia aš juokinga šioje būsenoje ir niekada nepasijuoksiu iš jo ir savo kvailysčių. Niekada. Juk aš nemoku pažvelgti į save iš šalies.
– Aš labai pažeidžiama. Aš tokia pažeidžiama, kad aš priversta saugoti savo teritoriją ir reaguoti įsižeidimu į kiekvieną, kas tik ją užkliudė. Aš pasikabinsiu sau ant kaktos lentelę „Atsargiai, piktas šuo“ ir tegul tik pamėgina jos kas nors nepastebėti! Aš apsupsiu savo pažeidžiamumą aukštomis sienomis, ir man nusispjauti, kad per jas mano pažeidžiamumas ne toks vertingas.
– Aš labai priklausoma nuo kitų. Aš tokia priklausoma nuo kitų, kad nepraleisiu nei vieno žvilgsnio, nei vieno žodžio, nei vieno judesio. Aš seksiu kitus nuolatos, aš vertinsiu kiekvieną jų poelgį mano atžvilgiu ir jei nuspręsiu, kad tai neteisinga, tai aš parodysiu, kokie jie neteisūs! Juk tie, kurie šalia ir aplink, privalo pabrėžti mano privalumus, turi išryškinti mano didingumą, ir neduok Dieve, jie pasielgs kitaip. Aš įsižeisiu, kad paslėpčiau, kaip stipriai aš nuo jų, nuo kitų priklausau.
– Aš – kitų vergė. Aš kitų žmonių žodžių ir poelgių vergė. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savijauta. Ne aš – jie – atsakingi už tai, kas vyksta su manimi. Ne aš – jie – privalo kažką daryti, kad man taptų lengviau. Taip, man nesunku tapti marionete – juk aš – kitų vergė.
– Aš išpūsiu iš musės dramblį. Aš paimsiu šią pusgyvę svetimų kurptą musę ir sureaguosiu į ją savo įsižeidimu. Aš neparašysiu dienoraštyje, koks nuostabus pasaulis, aš parašysiu – kaip niekšiškai su manimi pasielgė. Aš nepasakosiu draugams, kaip aš juos myliu, aš pusę vakaro skirsiu tam, kaip stipriai mane užgavo. Man teks musei įpūsti tiek savo ir svetimų jėgų, kad ji taptų drambliu. Juk nuo musės lengva išsisukti ar net jos nepastebėti, o dramblio – ne. Todėl aš išpučiu muses iki dramblių dydžio.
– Aš vargšė, aš tokia vargšė, kad net negaliu rasti savyje lašelio kilnumo – kad atleisčiau, lašelio saviironijos – kad pasijuokčiau, lašelio dosnumo – kad nepastebėčiau, lašelio išminties – kad neužkibčiau, lašelio meilės – kad priimčiau. Aš paprasčiausiai neturiu šių lašelių, juk aš labai, labai ribota ir skurdi.
– Aš labai nelaiminga. Aš tokia nelaiminga, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolatos užkliudo mano nelaimę. Juk aš labai svarbi kalakutė, bet nevertinu savo gyvenimo, aš nemoku žvelgti į save iš šalies ir mėgstu išpūsti iš musių dramblius, aš labai pažeidžiama, priklausoma nuo kitų nuomonės ir iš esmės vargšė. Neskriauskite manęs, geriau pasigailėkite. Todėl, kad aš labai nelaiminga.
Ar dar norite žaisti įsižeidimą?
Ošo (vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Anna Silivonchik)