Moters savigarba – kapitalinis remontas ir perplanavimas

Moters savęs vertinimas – tai pati aktualiausia problema, dažniausiai kylantis klausimas. Kad ir kiek kartų į jį atsakai, jį ir vėl užduoda, tik vis kitaip.
Panagrinėkime vieną savęs vertinimo aspektą. Nuo ko priklauso mūsų, moterų, savigarba? Vyrų – viskas aišku – jie susumuoja savo laimėjimus ir lygina su trokštamų trofėjų kiekiu. Ir jiems tai puikiai padeda. Bet mums – ne. Moteris gali sukaupti visą krūvą apdovanojimų ir tuo pat metu save vertinti siaubingai. Ir dažniausiai, iš patirties, kuo blogiau moteris save vertina, tuo daugiau stengiasi pasiekti, laimėti ir vienur, ir kitur, tapti geriausia. Kam visa tai? Tam, kad jai atrodo, jog nuo to pasikeis jos santykis su pačia savimi.

Tad nuo ko priklauso moters savigarba, jei vyriškas laimėjimų sumavimo variantas netinka? Sakoma, kad moteris priima save taip, kaip ją priima kiti, ypač – patys artimiausi žmonės. Jos savigarba priklauso nuo to, kokie yra jos santykiai, o nuo to, kaip ji save vertina, priklauso tai, kokius artimus žmones ji pasirenka. Uždaras ratas? Šizofrenija? Na ne, tai įprastas paprastos moters gyvenimas.

Todėl mūsų savęs vertinimas yra toks nestabilus. Pabendravai su geru žmogumi, kuris tave myli ir gerbia – jautiesi puikiai, save tausoji. Pakalbėjai su tuo, kuris tavęs nevertina ir kam tu nepatinki – jautiesi trečiarūšiu žmogumi. Ir priklausomai nuo to, kokių žmonių šalia jūsų daugiau, jūs gausite skirtingus savęs vertinimo rezultatus. Paprasta matematika. Tik mes sumuojame ne pasiekimus, ne trofėjus, o meilę, rūpestį ir pagarbą.

✿Savigarbą nulemia mūsų bendravimas

Moterys su vienodais pradiniais duomenimis, gaudamos skirtingos kokybės bendravimą, jausis ne vienodai. Aš pažįstu tokias, kurios ne itin gamtos apdovanotos grožiu ar protu, tačiau turtingos santykiais. Joms nekyla savęs vertinimo ar savo kūno priėmimo problemų. Nors iš šalies atrodo, kad tokių problemų būtinai turėtų būti, nes taip gyventi negalima, o džiaugtis kažkuo tokiu – apskritai nuodėmė.

Ir atvirkščiai – yra begalės gražių, sėkmingų, protingų moterų, šalia kurių yra „siurbėlės“, apnuodijančios jų gyvenimą savo pavydu, pykčiu, kritika. Tokios moterys dažniausiai mano, kad kažkas ne taip būtent joms. Moters smegenys svarsto maždaug taip – jei jau manęs nemyli, vadinasi, aš iš tiesų neverta meilės. Jei tokių, kurie manęs nemyli, yra daug – tai greičiausiai problema manyje. Ne tuose, kurie taip apnuodijančiai bendrauja, o jose.
Protingos, gražios, geros merginos kankinasi dėl to, kad jos tarsi nepakankamai gražios, protingos, geros, nes kažkas kažką pasakė, kažkaip įvertino. Todėl, kad jas nuo vaikystės tokiu būdu stengėsi pagerinti, visą laiką parodydami, kad kažkur tu dar nepakankamai gera. Ir kadangi apie tai, kas yra gerai, kalbėti nepriimta, kad tik nepergirtų, sukuriamas pojūtis, kad manyje viskas ne taip. Viskas blogai. Paprasčiau išmesti, nei pakeisti.

Toks santykis su savimi sukelia vidinių kritikų šėlsmą, kurie toliau, jau be tėvų pagalbos šiame pasaulyje ieško „pagalbininkų“. Ir moteris toliau tyčiosis iš savęs vien tam, kad ją pamiltų, kad ji, jos nuomone, pagaliau, taptų to verta. Ji gali nertis iš kailio dėl to, kad jai pasakytų nors vieną gerą žodį, kad visiems patiktų, kad kažkam kažką įrodytų.
Moteris, kuri savęs nemyli, savo gyvenime sukurs daug kliūčių, vargo, išbandymų. Ji provokuos pasaulį tyčiotis iš jos pačios. Bus daug nereikalingų judesių, savęs švaistymo, išsekimo, išsibarstymo ir plėšymosi į visas puses.

Štai taip mes ir iškeliaujame į trofėjų ir viršūnių siekimo kelionę. Jei jau vyrams tai padeda, tai gal ir man padės? Bet laimėjimų siekimo kelias veda į tuštumą ir viduje nieko nepakeičia. Kaip savęs nemylėjai, taip ir nepamilsi. Tai kaip tada kitaip?

✿Lepus augalas

Galima įsisamoninti moteriškos savigarbos formavimo mechanizmą ir išmokti rinktis su kuo bendrauti. Nubrėžti ribas tiems, kurie tokiu būdu jus įtakoja, atverti duris tiems, kurie jus myli ir vertina, ieškoti bendraminčių, uždarinėti duris kritikams ir pavyduoliams. Geros moterys šioje vietoje pradeda protestuoti – atseit, reikia mylėti visus. Reikia. Bet kaip? Jei jūs dabar net savęs nemylite? Ką tada jūs žinote apie meilę?

Iš pradžių meilę reikia išsiugdyti savo širdyje. Tai labai kaprizingas augalas, ir prie jo prisiderinti ne taip paprasta. Vos skersvėjis ar šaltis – jis nušąla. Nuo karščio – džiūsta. Laistykite laiku, bet neperlaistykite. Duokite šviesos, bet nesudeginkite. Jam reikia erdvės, juo reikia dalintis. Bet negalima atidavinėti be saiko. Ne taip paprasta, tiesa?

Ir pradėti reikia nuo savęs. Pačią save gerbti ir mylėti. Pirmiausia save, o jau po to – artimuosius, kaip pačią save. Ir dažnai dėl to, kad savo nudžiuvusią gėlytę atgaivintume, reikia kažko atsisakyti. Pavyzdžiui, bendravimo su tais, su kuriais sunku bendrauti. Stengtis nesukurti savo gėlytei per didelių krūvių, kad mūsų augalėlis galėtų atsigauti, išsitiesti, sustiprėti. Ir tik po to galima mėginti sudėtingus bendravimo variantus.

Tai yra atsiriboti nuo sudėtingų mums žmonių ir laikytis atstumo – kad išplėstume širdyje meilę, ir tik po to priimti ir pamilti – kai jau bus kuo. Kitaip jūs, mėgindamos visa tai priimti ir suvokti, pačios save „suėsite“, o po to ir savo artimuosius. Kas tame gero? Kam iš to nauda?

Norite save priimti ir pamilti? Rimtai peržvelkite savo bendravimo ratą. Plėskite „gero“ bendravimo kiekį ir mažinkite „blogo“ kiekį. Ir po to palyginkite savo būseną. Jūs pastebėsite, kad kai jumis rūpinasi, jums ir pačiai lengviau save tausoti. Kai jus gerbia, tai ir jūs pačios tada save vertinate kitais žodžiais. Kai jus myli, meilė išsiskleidžia ir jūsų širdyje. Ir tuo pačiu – pačiai sau.

✿Kodėl reikia rūpintis savo savigarba?

Argi tai taip svarbu? Juk reikia išsivaduoti nuo netikro ego, būti nuolankia ir pan. Tiesa? O kritikai – tai mūsų mokytojai, karminiai guru… Tuomet reikia imti daugiau pamokų ir kaip nors iš viso to išbristi. Tada ir gyvenimas bus teisingas.
Būtent taip galvoja geros moterys, kurios toliau stengiasi visiems įtikti ir viską priimti, kad ir kaip būtų sunku. Ir klysta. O to rezultatas – toks jų gyvenimas niekam nesuteikia laimės, įskaitant ir jas pačias. Šalia jų esantys artimieji negauna reikalingos dvasinės šilumos, pačios merginos nepatenkintos ir savimi, ir ta situacija, kurioje jos atsiduria, net jei tiesiogiai to nepripažįsta. O visa tai vyksta kodėl? Todėl, kad nesirūpina baziniu dalyku – savigarba.

Moters savigarba apsprendžia jos nuotaiką. Nuotaika – jos šiandienos realybė ir jos artimųjų būsena. Jos šiandiena formuoja jos rytdieną. Ir ne tik jos rytdieną, o visos šeimos ateitį. Ar suprantate, kaip svarbu tuo rūpintis jau dabar? Ne tik dėl savęs. O tam, kad savo gera nuotaika sukurtumėte savo artimiesiems (ir sau mylimai) malonią jums ateitį.

Skirtumas tarp laimingos ir nelaimingos moters tame, kad pirmoji leidžia sau būti laiminga ir leidžia kitiems jai suteikti laimę. Tai jos sąmoningas pasirinkimas, atitinkantis jos vidinį savęs pojūtį. Ji jaučiasi verta to, kad ja rūpintųsi, kad ją mylėtų, gerbtų ir vertintų. Ir būtent tokį santykį ji gauna iš kitų, kurie „maitina“ jos savigarbą ir padeda jai būti pasitikinčia savimi.

Nelaiminga moteris nesijaučia verta, visuomet teisinasi, šaiposi iš savęs ir kankina, nieko dėl savęs nedaro, pati savimi rūpintis nenori, bet ir kitiems neleidžia. Tai taip pat pasirinkimas. Bet dažniausiai nesąmoningas. Pasirinkimas toliau apie save manyti taip, kaip jai suprantamai kažkas kažkada papasakojo. Ir skirtumas tarp pirmos ir antros yra tik tame, ką ji pasirinko.

✿Kur išeitis?
Savęs vertinimo problema dažniausiai tame, kieno akimis jūs į save žiūrite dabar. Mamos? Tėčio? Viršininko? Kritikų? Pavyduolių? Mes nemokame pačios savęs vertinti. Todėl reikia keisti pradinį tašką. Požiūrio tašką.

Ar yra šalia jūsų tie, kurių akimis jūs galite pažvelgti į save iš karto dabar – ir pamatyti kažką kitaip? Tai, kas yra malonesnio ir vertingesnio? Ar yra tie, kurie jus myli, vertina, supranta, priima? Ar daug tokių žmonių? Ir jei jų nepakanka, kur galėtumėte jų surasti?

Štai tokius santykius būtinai reikia saugoti ir puoselėti, tokiuose santykiuose kuo dažniau būti. Tai jus gydantis bendravimas. Tai ramus jūsų uostas, į kurį galima atbėgti, kad nusiramintum, išmestum iš galvos viską, kas nereikalinga. Tai vieta, kur bus patogu ir džiugu augti jūsų gėlytei.

Manote, kad tai paprasta? Pamėginkite. Jūs susidursite su laukiniu vidiniu pasipriešinimu, su kaltės jausmu, kad jūs šiokia ir anokia, nebendraujate su tokiais „svarbiais“ žmonėmis. Jums gali pasakyti, kad jūs užrietėte nosį ir išpuikote, ant jūsų gali – taip ir darys – pykti. Jums bus sunku išlaikyti kažkam atstumą ir nuolat norėsis vėl bendrauti.

O jus puoselėjančiuose santykiuose jums atrodys, kad su jumis neįdomu, kad apsunkinate žmogų, kad jūs to neverta. Jūs gėdysitės, bijosite surinkti telefono numerį, paprašyti, nueiti į svečius. Todėl, kad kaipgi tokiam geram žmogui galite pasiūlyti tokią kiaulę jūsų pačios pavidalu?

Šitaip pradeda visos tos, kurios pavargsta žaisti išlikimo lenktynes. Tos, kurios daugiau nenori niekam nieko įrodinėti, kurioms atsibosta viršūnės, varžybos ir pojūtis, kad ir ką bedarytum, to vis tiek nepakaks, bus mažai. Pirmas žingsnis pats sunkiausias. Jį žengti ir išsilaikyti ten, kur tu eini. Po to žengti iš ten ir antrą, ir trečią žingsnį. Ar jūs tam pasirengusios?

Ir dar sako, kad „siurbėlės“ suaktyvėja pavasarį – ir retrogradinis Saturnas, ir užtemimai, ir apskritai… Todėl – kuo greičiau į rankas tiems, kurie jus myli:)))

Olga Valiajeva (vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Natalja Tur)
http://www.valyaeva.ru/zhenskaya-samoocenka-kapitalnyj-remont-i-pereplanirovka