Moterų su iškreiptomis vertybėmis karta

Jūs niekada nesusimąstėte, kodėl praktiškai kiekvienai iš mūsų taip sunku ilgai išbūti namuose su vaikais?
Kodėl mus nuolat kažkur traukia iš namų?
Kodėl dėl pasirodymų visuomenėje mes pasirengusios palikti savo vaikus kitų žmonių priežiūrai, kurių mes netgi nepažįstame?
Kodėl mus labiau jaudina mada ir paskalos, nei pedagogika ir sveikas maitinimasis?
Kodėl šeima neužima svarbiausios vietos mūsų gyvenime?
Kodėl mūsų su jumis ateitis ir savirealizacija, mūsų norai yra svarbesni už mūsų vaikų ateitį?
Dabar tai retoriški klausimai…

Mes nemokame būti laimingomis motinomis, žmonomis, šeimininkėmis, moterimis. Mes nematome prasmės skirti kuo daugiau laiko vaikams, kepti kiekvieną dieną sausainius, vilkėti sijonus ir sukneles, lyginti vyrui marškinius, galvojant apie jo gyvenimo tikslą…
Mes neįžvelgiame tame vertybės, svarbumo. Šeima, motinystė, ištikimybė, pasiaukojimas, moteriškumas… Viskas neteko vertės. Viskas prarado prasmę.

Kodėl gi taip nutiko?
Kodėl mes veržiamės į darbą, numesdamos pusantrų-dviejų metukų vaiką nepažįstamai moteriai vaikų darželyje? Juk ji jūsų vaiko nemylės. Jai tai viso labo konvejeris. Ji netgi nemėgins įžvelgti asmenybės jūsų vaike. Ji darys jam spaudimą, reikalaudama būti tokiu kaip visi, nes ji tokių turi 25 vienetus ir kitaip su jais neįmanoma.

Kažkada seniai, prieš kokių 30 metų mūsų mama taip pat mus atidavė į darželį. Tokiai pačiai tetai. Truputį keistai. Tačiau nieko nepadarysi. Reikia eiti į darbą. Praktiškai kiekvienai iš mūsų tada buvo apie metus, beveik visą tą laiką mes augome ir vystėmės. O jeigu tiksliau, tai iš 21 metų – 4 tenka vaikų darželiui, 12 – mokyklai, ir 5 – universitetui. Visą tą laiką namuose mes buvome tik tai vakarais ir kartais per išeigines. Mes nuolat kažkur skubėjome. Turėjome begalę reikalų – renginiai, pamokos, kontroliniai, repetitoriai, egzaminai, paskaitos, kursiniai, diplomas, darbas, kursai…

Mums sake – mokykis, nes kitaip tapsi namų šeimininke!
Ir tai skambėjo taip grėsmingai, kad išties kildavo noras graužti dantimis mokslo granitą. Juk svarbiausia – raudonas diplomas, geras darbas ir svaiginanti karjera. Ar bent kur nors įsidarbinti, juk reikia pačiai save apsirūpinti.

Kaip dažnai mes susirinkdavome su visa šeima prie pietų stalo? Tiktai per šventes. Kaip dažnai mama pasitikdavo mus iš mokyklos? Paprastai mes pačios sugrįždavome namo ir pasišildydavome pietus, arba visą dieną pasilikdavome mokykloje.

O vakarais, pavargusi nuo nesibaigiančių darbo rūpesčių, mama grįždavo namo. Jai nebesinorėjo nei kalbėtis, nei valgyti. Ji paklausdavo apie pažymius(jei nepamiršdavo), vos patikrindavo padarytas pamokas ir guldydavo visus į lovas.

Mūsų tėvai mūsų nepažinojo…
Jie nieko nežinojo apie mūsų vidinį pasaulį, apie mūsų svajones ir siekius. Jie reaguodavo tiktai į blogus dalykus, kadangi reaguoti į gerus nebeturėjo laiko.
Mes irgi jų nepažinojome. Mes ir negalėjome jų pažinoti, nes mes neturėjome laiko ilgiems nuoširdiems pokalbiams, poilsiui su palapinėmis prie upės, bendriems žaidimams ar skaitymui, šeimos žygiui į teatrą ar parką per išeigines…
Taip mes ir augome. Taip puoselėjome savyje kažkokias idėjas ir svajones apie ateitį, apie gyvenimą, apie gyvenimo tikslus ir idėjas.
Ir mūsų protuose šeimai skirta labai mažai vietos. Kaip tik tiek, kiek jos buvo mūsų šeimose.

Juk tam, kad ilgai išbūtum su vaiku, žaistum su juo, reikia mėgti tai daryti.
Kad nuolat kasdien keptum sausainius ir gamintum daug įvairių patiekalų, reikia mėgti tai daryti.
Kad skirtum laiko namams – puoštum juos, tvarkytum, kurtum jaukią atmosferą, reikia mėgti tai daryti.
Kad norėtum gyventi vyro tikslais ir idėjomis, nerimautum dėl jo ir jo ateities reikia… mylėti vyrą, o ne tik pačią save šalia jo.

Svarbiausias gyvenimo Mokytojas.
Visa tai dukrai įskiepija mama. Ji – pirma ir pati svarbiausia mokytoja. Ji nurodo orientyrus gyvenime. Ji moko mylėti… savo moterišką misiją. Ji paaiškina kaip svarbu būti žmona ir motina. Ji išmoko… mylėti.
Ir jeigu dukra praktiškai nematė savo mamos, o jeigu ir matė, tai visiškai neįkvepiančią šeimyninei laimei, iš kur jai tą laimę gauti!?
Mes buvome pasmerktos iššvaistyti savo skaistumą ir meilę, kadangi mus mokė tiktai to, kaip reikia daryti karjerą. Mus mokė, kad žodis „pasisekimas“ turi reikšmę tik už namų ribų, kažkur visuomeninėse vietose.
O paskui mes tyliai verkiame dėl suirusios santuokos (nežinia kelintos), dėl susvetimėjusių vaikų ir kažkokio keisto pojūčio, kad kažkas kažkada mus apgavo.

Išeitis, žinoma, yra.
Išeitis – tai mokytis. Mokytis būti motina, žmona, šeimininke, moterimi. Pamažu, po truputėlį… Mokytis į viską žvelgti kitomis akimis. Moteriškomis, geromis, mylinčiomis.
Mokytis mylėti. Mokytis didesnę laiko dalį galvoti ne apie darbą, o apie savo šeimą. Mokytis vertinti šeimą, vyrą, vaikus. Tarnauti jiems, padėti tapti geresniais, išsiskleisti kaip gėlių žiedlapiams, sušildytiems mūsų meilės.

Mums reikia išmokti šypsotis vaikams ir vyrui, dažniau juos apkabinti. Mums reikia žiūrėti giliau ir suprasti, kad mes ne šiaip auginame žmogų – mes formuojame jo vidinį pasaulį, jo pasaulėžiūrą, jo gyvenimo nuostatas. Daug kas iš to, ką jis gaus vaikystėje, liks pas jį visą likusį gyvenimą.

Ir mums reikia padaryti puikią motinos ir žmonos karjerą. Ir jeigu mes net nemėginsime kilti šios karjeros laiptais, tai nusivylimas taps neatskiriama mūsų senatvės dalimi. Nes praleistos galimybės ir atstumta atsakomybė išaugina labai karčius vaisius ateityje.
Svarbiausia atsiminti, kad viskas savo laiku duos savo vaisius. Kokie jie bus? Daug kas priklauso nuo mūsų. Nuo mūsų gyvenimo krypties, nuo vertybių, kurias skleidžiame šiame pasaulyje…savo šeimos pasaulyje.

Natalja Bogdan (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Vladimir Volegov)