Būti iš tiesų laiminga – darbas ne iš lengvųjų

Dažno gyvenimas – labai paviršutiniškas. Panašus į filmą, kartais labai gražų, tačiau ne visada pakankamai gilų. Mes mokame pasirodyti, sudaryti įspūdį, susikurti įvaizdį. Tačiau būti santykiuose, pasinerti į juos – nemokame. Mes gabios padaryti iš savęs ką tik nori dėl kieno nors nuomonės. Esant reikalui, mokame tylėti, būti doros, geranoriškos. Tačiau visa tai ir lieka tik svetima kauke… Nes viduje mes nesikeičiame ir metai po metų išliekame tokios pat. Net jeigu daug skaitome, vaikštome į seminarus, bet orientuojamės tik į išorę, visos mūsų transformacijos būna paviršutinės, o vertybės, deja, nesikeičia.

Kaip lengva būti gražiai „kažkur ten“. Dvi valandas puoštis, dažytis, rinktis gražiausius rūbus. Ruoštis ten, kur kelias valandas galima pakentėti ir suknelę, ir batelius, ir nepatogumus. Dėl svetimų, nepažįstamų žmonių mes pasiryžusios sukti sruogas, mesti svorį, imtis jauninačių procedūrų. Dėl fotosesijos mes išsitrauksime geriausius drabužius, pasidarysime makiažą, šukuoseną. Galiausiai įamžinsim savo grožį. Tačiau – kas pasikeis mūsų gyvenime?

Juk taip sunku būti gražiai namie, kur taip norisi atsipalaiduoti, įlįsti į ištampytą sportinę aprangą ir marškinėlius, chalatėlius ar kitą patogų drabužį. Namie nuplaunamas makiažas, nusiimami papuošalai, plaukai susukami į netvarkingą kuodelį. Namie patys dailiausi drabužiai paslepiami spintoje, idant neišpurvintume ar nesugadintume. Namie, rodos, kaip ir nėra dėl ko gražiai atrodyti, neaišku, kam visa tai.

Kaip lengva tarnauti pasauliui ir daryti gera svetimiems žmonėms, ir kaip sunku padėti tiems, kurie visada šalia. Pavyzdžiui, tiesog išsiplauti puodelį, išnešti šiukšles, sutvarkyti išmėtytus daiktus, prilaikyti liežuvį už dantų… Rodos, kad koks nors paprastas darbelis vardan artimojo yra misija neįmanoma, tiesiog beprotiškai sunki. Geriau jau išgelbėti visą planetą užuot kokiu nors smulkiu, nereikšmingu pasirūpinimu palengvinti gyvenimą artimajam. Juk tas mažas ir paprastas darbelis – neįdomu, „nesiskaito“ ir neįkvepia. Duokite šen didelius reikšmingus darbus!! Ką čia terliotis su indais ar šiukšlėmis!!

Kaip lengva būti gerai visam pasauliui ir svetimiems žmonėms: šypsotis, suprasti, pasitikti juos išskėstomis rankomis. Ir kaip sunku būti iš tikrųjų gerai savo šeimynykščiams! Priimti artimųjų ypatybes, kęsti jų prastas nuotaikas, būsenas, klaidas. Nepakeliamai sunku būti iš tikrųjų geranoriškai vyrui, vaikams, naminiams gyvnūnams. Su dviem pastaraisiais – silpniausiais ir labiausiai priklausomais nuo rūpesčio – išvis sudėtinga. Kitą kartą taip ir norisi niekam negirdint ir nematant išlieti ant jų visą susikaupusią įtampą. Jie kaip nors ištvers.

Praeiviui lengva atleisti bet ką – užmynė ant kojos, pastūmė, pasakė ne tą žodį, tačiau taip sunku visišką smulkmę atleisti tam, kuris brangus ir tikrai artimas. Bet koks neatsargus artimo žodis – kaip kulka, stiklo dužena. Artimasis apskritai neturi teisės būti neatidus ir neatsargus.

Kaip lengva būti moterimi kažkur ten – lauke, darbe, parduotuvėje. Vietose, kuriose šį vaidmenį reikia vaidinti tik kelias minutes ar valandas. Suvaidinti laimę, pasitenkinimą, harmoniją. Čia galima apsimesti laiminga net jei viduje laimės – nė kvapo.. Bet kaip sunku būti moterimi namie, kur visi mato tave kiaurai, kur jau nespėsi jokių kaukių užsidėti, kur kiekvienas, rodos, bet kada pasirengęs patikrinti tavo tvirtumą ir moteriškumą. Kur jau nebegali apsimetinėti ir būti silpna. Kur darai begales klaidų, ir negana to, tave nuolat persekioja nesėkmės, kurioms ištikus belieka verkti palinkus virš Torsunovo paskaitų. Nes supranti, kad iki moteriškumo tau… kaip pėsčiomis iki Mėnulio.

Kaip lengva šypsotis atsitiktiniams žmonėms, ir kaip sunku tai daryti namie, tarp savų. Namie juk – nesibaigiantys rūpesčiai ir pasaulinio masto tragedijos – neišneštos šiukšlės, išmėtyti drabužiai, murzini indai. Ir visas šias tragedijas būtina spręsti itin rimtu, kietu lyg akmuo, veidu.

Kaip lengva pastebėti savo savirealizaciją išorėje, kilti karjeros laiptais, tapti profesionale. Tačiau sunku suvokti, kad tikroji moters karjera – žmonos ir mamos pareigos. Ir šie karjeros laiptai statūs ir aukšti! Lipi lipi jais, o jie nesibaigia.. Darosi vis sudėtingesni ir sudėtingesni. Nesuprantama, kas dar laukia ateity… Be to, čia – jokių padėkų, premijų, atostogų, paaukštinimų. Tik nuolatinis darbas – fizinis ir dvasinis. O ir aukštis, į kurį užsiropštei ir nuo kurio itin skaudu kristi – svaiginančiai didelis. Visai kas kita – normalus darbas: diplomas -praktika – vadybininkė – skyriaus vadovė – direktoriaus pavaduotoja – direktorė. Viskas aišku ir prognozuojama.

Mums juk taip įprasta prigrasinti artimiesiems, kad, atėjus svečiams, elgtųsi kultūringai. Atrodo, visiškai normalu versti savo mažylį dalintis su kitais vaikais kastuvėliu, kad tik jų mamytės būtų teigiamos nuomonės apie tave. Normalu svečiams iki nukritimo gaminti milijoną sudėtingų patiekalų, o saviems vaikams kiekvieną dieną virti greito paruošimo košę, vyrui siūlyti pusfabrikačius ir dar burbėti, kad visi jie nesugeba laiku užsinorėti valgyti. Mokame būti idealiomis žmonomis vyro darbovietės korporatyvinio vakarėlio metu. Šypsotis, tylėti, girti. Vieną kartą metuose tai tikrai sugeba kiekviena. O kasdien? O ne, tai per sunku! Kasdien galima tik priekaištauti jam, bartis, reikalauti, vertinti, ieškoti jo klaidų ir skųstis, kaip nepasisekė jaunikių loterijoje.

Kaip lengva mylėti visą pasaulį ir neįmanomai sunku – tą, kuris kaip tik dabar sėdi priešais tave. Ypač jei jis kasryt vienais apatiniais ir kojinėmis duodasi ten-šen, krapšto nosį, naktimis knarkia tiesiai į ausį. Ypač tada, kai tu jį matai tokį, kokio niekas niekad nemato. Ypač jei judu kartu jau daugelį metų, ir drugeliai pilve ne šiaip nuščiuvo, o tiesiogine to žodžio prasme – numirė su visam.

Kaip lengva tarnauti kažkur toli toli esančiam Dievui ir kaip sunku mylėti vaikus, kasdien būnančius šalia. Visi tie menki, „primityvūs žmogeliai” taip erzina. Ypač kai mamytė – tokia dvasinga ir pažengusi – ir mėsos nevalgo, ir meldžiasi „kiek priklauso”, ir „teisingas” knygas skaito. O jie, tuo tarpu, skęsta savo apsileidime ir visai netrokšta būti išgelbėti išmintingos mamytės. Kaipgi galima mylėti ir priimti juos, vis valgančius tą savo mėsą prie tavo stalo, tau po nosimi, čia pat dar traukiačius savo degtinę, besikeikiančius ir piktžodžiaujančius.

Radhanatha Svamis savo nuostabioje knygoje „Kelionė namo“ rašė tą patį. Savo sudėtingos kelionės metu jis suprato, kaip jam lengva vienam gyventi džiunglėse – ir tuo pačiu iš aukšto žiūrėti į „paprastus žmogelius“. Tačiau tikrasis vienuolio atsižadėjimas jo gyvenime įvyko tik tada, kai jis išmoko tarp paprastų žmonių gyventi be puikybės, mylėti ir priimti juos.

Kaip lengva demonstruoti savo gyvenimą soacialiniuose tinkluose – rodyti savo sėkmingumą, laimę ir statusą. Krauti dailias nuotraukas, dėlioti gražų koliažą. Bet kaip sunku iš tikrųjų tapti laiminga!! Kodėl? Todėl, kad tam neužtenka truputuką pasitempti ir šiek tiek pakentėti, kol svečiai išeis. Tam reikia realiai keistis. Keistis viduje. Ne sudaryti įspūdį, kad keitiesi, o keistis. Tai skaudu ir sunku. Dar ir trunka ilgai…

Būtent dėl šios priežastis būti meiluže paprasčiau nei būti žmona. Meilužei pilnai pakanka kelias valandas idealiai atrodyti ir elgtis. Būtent todėl gerokai lengviau puikius santykius su tėveliais išlaikyti per atstumą. Ir gera mama išlikti tuo paprasčiau, kuo rečiau matai savo vaikelį.

Gerokai lengviau kaskart sudaryti optinę iliuziją aplinkiniams, dėtis skirtingas kaukes, vaidinti vaidmenis, apsimesti, veidmainiauti, kurti visokius paveikslėlius, meluoti – ir meluoti visų pirma sau pačiai. Ir tuo pačiu būti tuščia ir nelaiminga viduje. Metai po metų. O tuo metu apinkiniai jumis žavisi ir jums pavydi…

Kiekviena iš mūsų renkasi, kur dėti pastangas, kur kreipti savo energiją. Gal siekti greito rezultato be didelių pastangų? Tiesa, jis bus laikinas ir efemeriškas. O gal visgi nusiteikti didžiuliam dvasiniam darbui, keisti savo įpročius, gyvenimo būdą, minčių gijas, nusiteikti fiziniam darbui – ir galų gale įkūnyti visa tai į savo gyvenimą. Taip, rezultato teks palūkėti, ir jis greičiausiai nebus ryškus, o sociumas išvis net neužskaitys to kaip sėkmės. Tačiau svarbu ne tai, o kaip jūs jausitės pati. Ir kada viduje atsiras pojūtis, kad „nesvarbu, kaip visa tai atrodo, svarbu – kas tai iš tikrųjų“.

Motina Teresė kalbėjo apie tai, kad vienintelis būdas pakeisti šį pasaulį – tai šią pat akimirką eiti namo ir IŠ TIKRŲJŲ mylėti savo šeimą. Tik tai ir pakeis pasaulį. Juk jei mes gelbėsime planetą, kas gi tuo metu pasirūpins pačiais artimiausiais mums žmonėmis?

Olga Valiajeva (vertimas – Julija Minajeva, iiliustracija – Ramūnas Naumavičius)
http://www.valyaeva.ru/byt-po-nastoyashhemu-schastlivoj-eto-trud/