Karma ar kvailybė
Mūsų gyvenimas pripildytas tuo, kuo pripildytas ir mūsų protas. Būtent taip ir pasireiškia karma – per protą. Ir visokios įvairios kvailystės taip pat gimsta prote, ir dauguma savąsias arba svetimas kvailystes priima kaip savo karmą, tokiu būdu nejausdami atsakomybės už tai, kas vyksta. Žinau tai, nes kadaise ir pati šitaip mąsčiau ir dariau. Bet pasirinkimo laisvė vis tiek lieka. Mažų mažiausiai, ką galime padaryti: spręsti, ką su savąja karma ir kvailybe daryti arba nedaryti nieko, ir tai – gana sąmoningas pasirinkimas! Taigi, nuo šiandienos pasirinkimo priklauso mūsų rytdienos karma. O šiandienos karma – tai vakar dienos pasirinkimas. Mūsų, ir nekieno kito.
Idealu, jei žmogus pasirinkimo laisvę naudoja taip, kad, vietoj laukto pasitenkinimo, gavęs maišą problemų „pagal karmą“, jis ne žudosi iš sielvarto, o mokosi Visatos įstatymų, gilinasi į jų veikimą, aiškinasi, kaip nutinka, kad įstatymai pažeidžiami, kaip to pasėkoje atsiranda klaidos ir tų klaidų pasekmės ir kaip šias pasekmes galima ištaisyti. Ne bausti save už padarytas klaidas, o taisyti jas. Kaltės jausmas lygiai taip pat nekonstruktyvus ir neproduktyvus, kaip ir aukos vaidmuo, kuomet įsiteigiama, kad „nuo manęs niekas nepriklauso“. Stovėdamas kampe ir plakdamas save problemų neišspręsi, lygiai kaip neišspręsi ir kančiomis. Atkentėti savo karmą – tai gyvūnų lygmuo, juk gyvūnai neturi pasirinkimo laisvės, jie neturi proto ir smegenų žievės, atliekančių šią funkciją. O žmogus turi. Kodėl gi dauguma žmonių elgiasi kaip gyvūnai arba maži vaikai?
Vaikiškame scenarijuje buvo įtvirtinta bausmės už klaidas būtinybė, laikanti visą žmoniją savo „karminiuose rėmuose“. Mūsų nemokė taisyti klaidų, mus už jas bausdavo. Ir dabar, kuomet mes užaugome ir esame suaugę, mes puikiai su tuo susitvarkome!! Ir baudžiame save visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Nes giliai mūsų pasąmonėje įsiskverbęs kaltės jausmas reikalauja įprastos sprendimo formos: „Mane reikia nubausti, kad būčiau laisva(s)“. Kadangi kaltė nuolat pati sau gyvena viduje ir projektuojasi visame kame, stengdamasi atkreipti mūsų dėmesį, gaunasi, kad bausmės scenarijus taip pat turi nuolat kartotis. Rodos viską teisingai darome – protingas knygas skaitome, vedas studijuojame, klausomės vedinių lektorių vedinių paskaitų, visas rekomendacijas teisingai vykdome – ir vis tiek viskas ne taip! O visų šių teisingų išorinių pastangų išdavoje – nelaimingas, niekam tikęs gyvenimas ir išvados-pasiteisinimai, kad „čia mano karma tokia“ ir „ją reikia atidirbti“… Pažįstami žodžiai? Žinau, ir pati „atidirbinėjau“. Ir kiek laiko dar tame kampe stovėsime?..
Taip ir gaunasi, kad dauguma problemų visgi atsiranda ne „pagal karmos dėsnį“, o iš kvailybės. Pasaulis yra priverstas mums suteikti tai, ką mes patys sąmoningai ar nesąmoningai išsirenkame. Karmą ar pasirinkimo laisvę – ką su ta karma daryti, elgtis ir kaip į ją reaguoti? Gyvenimas po gyvenimo kvailai stovėti kampe ar visgi taisyti klaidas? Net jei mūsų to niekas niekad nemokė, tai – ne priežastis likti kvailais ir bejėgiais vaikais. Visko, kas būtina, mes turime (net privalome) išmokti patys! Sutikite, niekas už mus to nepadarys. Net jei mes apdovanojame ką nors galiomis rinktis už mus, tai šio pasirinkimo pasekmės vis tiek guls ant mūsų pačių pečių. Ir tai, kas pradžioje buvo kvailybė, rytoj nudribs “karmos dėsniu”. Argi ne paprasčiau, palikus kampą, pradėti gyventi, kurti, mylėti kaip suaugusiajam? Ryžkitės, pasirinkimas visad jūsų.
Olga Valiajeva (vertimas – Julija Minajeva, iliustracija – Anna Silivonchik)
