Kaip pildosi mūsų norai?
Kiekvienas turime svajonę. Ir ne po vieną. Didelę ar mažą. Lengvai įgyvendinamą arba reikalaujančią laiko ir pastangų. Tačiau svajonė visada yra. Kažkam svajonė – namas, kitam – automobilis, trečiam – kelionės. O pildosi svajonės toli gražu ne visiems. Vieniems jos pildosi labai greitai, kai kam pildosi, tačiau itin lėtai, o būna ir tokių svajonių, kurios nesipildo nors tu ką. Visiškai. Kodėl?
Dauguma mūsų svajonių nesipildo todėl, kad mes nepasiruošę už jas mokėti. Mes tikimės, kad svajos išsipildys už dyką. Prieini, pasiimi tai, kas patinka, ir viskas. Nededant jokių pastangų, nesikeičiant. Trokštame vaikų, bet nenorime tapti mamomis. Norime didžiulio namo, tačiau nekenčiam tvarkymosi. Svajojame apie gražų, galingą automobilį, bet nuolat skundžiamės augančiomis benzino kainomis. Geidžiame princo ant žirgo, o mums pačioms iki princesių dar labai toli. Norime ištekėti, ir sėdime namie, tikėdamosi, kad princas pats mus kaip nors suras, kažkaip susiprotės pasibelsti į buto duris. Norime uždirbti krūvas pinigų, bet tuo pačiu nenorime nieko daryti. Daug ko norime. O daryti nenorime nieko. Ypač to, ko imtis reikėtų nedelsiant. Turiu omeny – vidinį darbą.
Gyvenimas visame kame yra labai sąžiningas. Mūsų likimo svarstyklėmis jis sąžiningai pasveria materialios laimės ar skausmo. Jis sąžiningai nustato teisingą mūsų svajonių kainą. Beje, net ir tos pačios svajonės išpildymo kaina konkrečiam asmeniui gali skirtis, tačiau ji vis tiek sąžininga būtent konkrečiam individui. Kai kam, praėjusių gyvenimo nuopelnų dėka, pakaks tiesiog pirštą pajudinti. O kitam, mažiau nusipelniusiam, ir kaina bus aukštesnė, ir įdirbio – išorinio ir vidinio – daugiau pareikalaus.
Taigi, už kiekvienos svajonės išpildymą teks susimokėti. Mokėti galima įvairiai – jėgomis, laiku, darbu, nepatogumais, kantrybe, vidine transformacija, pastangomis. Pastangos – nebūtinai fizinės, sunkios ir nepakeliamos, žymiai dažniau jos – būtent dvasinės. Tai – transformacija, atsakymų į vidinius klausimus paieška, širdies valymasis, gyvenimo susitvarkymas.
Kai tik išgirstame apie svajonės išpildymo mokestį, iškart vaizduojamės skausmą ir širdgėlą. Atrodo, kad už laimę teks susimokėti, ją atidirbti su ašaromis. Ne, aš ne apie tai. Aš apie pasiruošimą laimę priimti. Pasikeisti, pakeisti aplinką taip, kad būti pasiruošus priimti savo svajones. Nepaisant to, kad gal atrodys, jog „aš tai tikrai jų išsipildymui pasiruošus“, visgi tai – ne taip paprasta. Jei mano noras tuoj pat išsipildytų – paaiškėtų, kad aš visai jam nepasiruošusi. Absoliučiai.
Jeigu Jūsų svajonė – didžiulis namas, pasiruoškite jį nuolat tvarkyti ir valyti. Jums teks kasdien šlapiu skudurėliu valyti kurią nors namo dalį. O kai prisikasite iki paskutinio kambario, pirmajame jau ir vėl reikės plauti grindis. Tiesa, tam galima nusamdyti žmogų, tačiau pasiruoškite už tai mokėti maždaug mėnesio dydžio atlyginimą. Namas turi ir kitų ypatumų – Jums bus reikalingi tos pačios rūšies kelių egzempliorių daiktai skirtinguose aukštuose. Tvarkytis reikia ne tik namo viduje, bet ir išorėje, būtina išmokti mąstyti globaliau. Name nuolat reikia ką nors taisyti, kažką meistrauti. Jo negalima palikti be dėmesio. Tai – didžiulis darbas. Tai ir yra mokestis už tokią gražią svajonę. Be abejo, šioje vietoje galima paieškoti nuolaidų savo svajonei ir, pavyzdžiui, svajoti apie tokio dydžio namą, kurį gebėsite tvarkyti patys, arba galima vystyti gebėjimus, padėsiančius jums ir didžiausią namą tvarkyti minimaliomis pastangomis.
Jeigu Jūsų svajonė – didelė šeima, pasiruoškite daug gaminti, tiksliau – nuolat gaminti, dar dažniau skalbti, lyginti, tvarkytis ir pratinkitės prie triukšmo. Nusiteikite tam, kad paskutinis mylimo torto gabalėlis, pasiliktas pusryčiams, iki ryto paprasčiausiai neišgyvens. Nusiteikite, kad Jūsų daiktais nuolat kas nors naudosis. Jūsų vertybės labai pasikeis ir užuot stebėjusi baletą teatre, kepsite žmogeliukų formos sausainius. Ir žinote – Jums tai turi iš tikrųjų patikti. Visi šie – triukšmas, vajus, periodiniai vaikų kivirčai, jų problemos, juokas, šeimyniniai vakarai ir atostogos be ekskursijų. Didelėje šeimoje tikrai laimės gerokai daugiau, tik reikia pasiruošti tokią laimę priimti.
Jeigu Jūsų svajonė – vaikelis, visų pirma būkite pasiruošusi pačiam nėštumo laikotarpiui. Vadinasi – 9 mėnesių laukimui, galimai toksikozei, sunkumui kojose, mieguistumui ir galiausiai – pačiam gimdymui. O po to būkite nusiteikusi nemiegoti naktimis, gydyti skaudančius pilvukus, auginti dantukus, plauti nubrozdinimus ir daugiau niekad nebepriklausyti pačiai sau. Nuo šio momento Jūsų širdis vaikštinės kažkur atskirai nuo Jūsų, ir beliks tik susitaikyti su tuo. Pasiruoškite atleisti, priimti, girdėti, klausytis, mylėti, paleisti. Būti mama – didžiulis dvasinis darbas. Ir fizine prasme jis grandiozinis, o dvasine – žodžiais neperteiksi. Užtat, kokia tai laimė – nenupasakojama.
Jeigu Jūsų svajonė – kelionės, pasiruoškite adaptuotis absoliučiai bet kokiose situacijose, prie bet kokio klimato, mitybos, skirtingų žmonių ir kalbų. Būkite pasiruošę – ne visur būsite suprasti, ne visur suprasite patys, ne visur pavyks susišnekėti. O kartais juk taip norėsis! Todėl teks mokytis kalbų.
Ne visos tradicijos Jums bus priimtinos, ne visos Jus tenkins, kai kurios net erzins. O dar nusiteikite tam, kad, būtent tądien, kai sugalvosite pasipuošti savo mylimiausia mėlyna suknele, jos tiesiog nebus Jūsų lagamine, nes ji – beviltiškai palikta namie. Būkite pasiruošę pažintims ir išsiskyrimams. Ruoškitės tam, kad ne visur bus skanu ir sveika. Ne visur bus patogu, o kartais iki išprotėjimo norėsis grikių ar grietinės, kurių neįmanoma bus rasti jokioje vietinėje parduotuvėje. Užtat turėsite galimybę atrasti daug daug naujų dalykų – jei tik norėsis. Ypač – savo viduje.
Jeigu Jūsų svajonė – gražus automobilis, pasiruoškite mokėti už jį transporto mokestį, pilti aukščiausios rūšies benziną, periodiškai atlikti techninę apžiūrą. Ir dar – pasiruoškite tam, kad Jūsų brangią mašiną gali subraižyti, sulamdyti, sugadinti. Automobilis reikalaus dėmesio, jėgų. Vairuojant jį, teks stovėti kamščiuose. Be abejo, visa tai nereiškia, kad svajonės reikia atsisakyti. Tiesiog reikia susitaikyti su visomis tomis pasekmėmis, kurios yra Jūsų svajonės kaina. Pavyzdžiui, išmokti ramiau reaguoti į išorinius dirgiklius. Ir mėgautis savuoju auto.
Mokėti reikia už viską. Už ilgus ir gražius plaukus – nuolatine priežiūra. Už gražią figūrą – taisyklinga mityba ir judėjimu. Už Jums taip reikalingas pajamas – ne tik darbu, bet ir nauda kitiems žmonėms. Už sveikus dantis – nuolatiniu rūpinimusi. Už idealią santuoką – lankstumu, mokėjimu girdėti artimą, egoistinių poreikių atsisakymu, kantrybe, priėmimu, atleidimu – labai daug kuo. Už gerus santykius su tėvais – išmintimi ir branda, vėlgi – susitaikymu ir priėmimu. Už talentingus paveikslus – daugelį metų trunkančiomis pratybomis.
O tie žmonės, kuriems, kaip Jums atrodo, viskas taip lengvai gaunasi, kurie viską turi, viskuo aprūpinti, visko užtekę – jie tiesiog nepasakoja Jums apie savąsias transformacijas, savo didelį darbą, įdėtą į kiekvieną svajonę. Beje, dauguma iš jų žymiai didesnę malonumo dalį jaučia ne pasiekę savo svajonę, o transformuodamiesi kelyje į ją. Jie tiesiog tyli apie tai. Apie tai, kiek kartų per savaitę darosi veido kaukes, kaip rytą-vakarą rūpinasi kūno oda, idant ji šitaip spindėtų. Apie tai, kaip 10-20 metų kiekvieną mielą dieną skambindavo fortepijonu idant šiandien taip lengvai grotų Mocartą. Apie tai, kiek nemigo naktų ir valerijono lašų pareikalavo nuostabaus sūnaus užauginimas. Apie tai, kiek teko atleisti vienas kitam, kaip teko keistis pačiam ir daug ko atsisakyti idant šiandien šoktų savo „auksinėse“ vestuvėse. Apie tai, kiek laiko ir jėgų atiduota, kad pagaliau išspausdintų savo knygą. Apie tai, kaip sunku buvo atsisakyti torto ir ledų vardan dailios figūros. Apie tai, kokį kiekį visos plačios šeimynos drabužių jiems tenka kasdien išlyginti.
Už mano pačios svajones man tenka mokėti labai daug kuo. Kartais aš taip pavargstu būti koučerio žmona – juk jis nuolat išvykęs į komandiruotes, sprendžia svarbius klausimus, mokosi, dirba. Ir vardan to, kad pabūtume kartu, mes kartais visa šeima skrendam į kitą pasaulio kraštą, kad tik susitiktume ir pabūtume šalia, kol jis įnirtingai darbuojasi. Tai mano kaina, kurią aš moku: ilgėdamasi, kai jo nėra, kęsdama tarptautinius skrydžius, kai tenka kraustytis iš vieno taško į kitą. Moku savo kainą už kiekvieną kelionę, kurioje nėra mano mylimų puodų, o lovos – tikrai ne pačios patogiausios. Aš moku savo kainą už vyro pasiekimus ir sėkmę, pasilikdama viena su trim vaikais tai ten, tai šen, tai čia . Savarankiškai guldydama juos miegoti, užtikrindama jiems maksimalų rūpestį, kol tėvelis išvykęs. Ir tas laikas, kuomet mudu vėl kartu, įgauna dar didesnę vertę. Ir aš džiaugiuosi dar labiau, galėdama paverkti jam ant krūtinės, užmigti ant peties, kartu juoktis geriant arbatą, kurti ateities planus. Tai – mano gyvenimas, mano svajonės ir kaina už jų išsipildymą.
Man dažnai rašo, kad lengva man pamokslauti, juk aš jau ištekėjusi, turiu puikų vyrą, va, keliauju ištisai. Pasisekė, sako. Šypsausi, nes žinau, kad sekasi tam, kuris tempia savąjį vežimą. Jei aš nebūčiau šitiek dėjusi pastangų augdama savo viduje, taikydama įvairias praktikas, jei nebūčiau mokiusis, kaip kurti ir išlaikyti santykius – nebūtų dabar mano gyvenime nei vyro, nei šeimos, nei kelionių. Nieko nebūtų. Jei nebūčiau atsigręžusi į dievą, tikrai nieko nebūtų, o mano kelionė pas jį taip pat buvo labai sunki. Kiekviena išsipildžiusi svajonė – šeima, kelionės, vaikai, mano leidžiamos knygos ir visa kita kainavo man labai daug laiko, jėgų, darbo.
Beje, turiu svajonių, kurios kol kas niekaip neišsipildo. Niekaip. Ir aš žinau, kodėl. Aš vis laukiu, kol jos pačios man nutiks. Kad nereikės man keistis, persistyguoti, vargti. Aš tiesiog užsimerksiu, atsimerksiu – ir viskas jau nutiko! Ir jau nesvarbu, kas ir kaip dėl manęs svajonę išpildys ir kiek jam tai kainuos. Tegu toji svajonė pati materializuojasi. Už dyką.
Tam tikra prasme toks moters svajonės išsipildymas teisingas ir sąžiningas. Daug ką galima patikėti, deleguoti vyrui, atiduoti jam kontrolę. Tačiau net ir žiedelis ar suknelė, gauti iš vyro rankų, pareikalaus šiokio tokio įdirbio. Teks išmokti vyrą įkvėpti, kad jis pats užsimanytų Jums visa tai padovanoti. Už dyką vis tiek nesigaus… Suprantate, mūsų svajonės „mokestis“ – ne visad – didelis ir sunkus fizinis darbas. Dažniausiai moteriškoji kaina mokama vidinėmis pastangomis: išmokti gerbti savo vyrą, auginti savigarbą, nugalėti savąjį ego, atsikratyti pavydo. Štai, kiek erdvės darbui!
Jeigu Jūs keičiatės, augate, dirbate, įveikiate diskomfortą, savavališkai išeinate už komforto zonos ribų, svajonės artinasi Jūsų link – ir vieną dieną jos Jus ištinka. Pradžioje savo svajonės sąskaiton sumokate pradinę įmoką, vėliau pamažu vis kaupiate pinigų, vėl įnešate juos sąskaiton – ir vieną dieną reikalinga suma jau joje. Ir štai jis – Jūsų namas, automobilis, šeima. Mėgaukitės, džiaukitės, jauskite dėkingumą!!
Ir kyla klausimas: „O ar negalima būtų kaip nors pigiau? Su mažiau pastangų?“. Žinoma, galima! Materialiame pasaulyje mes laisvi – nenorite darbuotis ir keistis, tiesiog atsisakykite svajonės, ir viskas. Tiesa, gali būti, kad vėliau šio sprendimo gailėsitės, o tai – taip pat kaina už tingėjimą, baimes, apatiją, neveiklumą. Taip, ši kaina didoka – tokio pobūdžio emocijos ir išgyvenimai gali apnuodyti Jums visą egzistenciją. Visgi sprendimas Jūsų – keistis ar ne, darbuotis ar ne, investuoti savąjį laiką ir jėgas ar ne, daryti ką nors ar ne. Mokėti teks bet kuriuo atveju.
Netikėkite, kai Jums sakoma, kad laimė tiesiog ateina, nukrenta iš viršaus. Ją reikia išmaldauti, užsidirbti, atiduoti visą savo širdį svajonių vardan, susikurti savo ateitį. Jūsų svajonių gyvenimas to vertas. O svajonės duotos tam, kad pildytųsi.
Olga Valiajeva (vertimas – Julija Minajeva, iliustracija – Valerie Sjodin)
http://www.valyaeva.ru/kak-ispolnyayutsya-mechty/