Mes tikime kenksmingomis pasakomis

Visi nori, kad gyvenimas būtų pasaka. Kad įvyktų stebuklas. Ir kad dėl to nieko nereiktų daryti.
Užmiegi sverdama 100 kilogramų, o atsibundi – ir jau 50! Arba išgėrei vieną piliulę – ir minus 10 kilogramų! O pati, tuo tarpu, kerti pyragaičius, keptas bulves, ledus. Kerti, o riebalai nesikaupia, patys savaime kažkur pradingsta. Ir ką tokio suvalgyti, kad nestorėtum?
Arba pasibeldžia į duris princas ant žirgo – ir gyvename ilgai ir laimingai. Tai yra, sėdi namie, niekur nevaikštai, lauki. O jis pats atsiranda – kaip pasakoje. Tikras princas – ir gražus, ir protingas, ir išsilavinęs, ir visoks. Tik va, kiekvieną kartą į duris pasibeldžia arba vandentiekio meistras, arba paštininkas. Ir kuris iš jų princas?
Nei viena nenori tekėti už paprasto akiniuočio, visoms duok gražuolį su mersedesu. Niekas nenori statyti namo kelis metus, reikia užbaigto sprendimo – šast, ir namas! Ir viduje kaip rūmuose! Vargingai gyventi niekas nenori. Vyras turi būti iš karto turtingas, gražus ir sėkmingas.

Mes iki šiol tikime pasakomis ir netikime tuo, kad patys kuriame pasakas savo rankomis. Mes nuvertiname kitų pasiekimus, sakydami, kad jiems tiesiog pasisekė su vyru, su žmona, su darbu, su tėvais. O to, kad jie kažką dirbo, kažką darė savo pasakos sukūrimui – tiesiog nematome.
Jei Pelenė tik sėdėtų ant pečiaus ir svajotų apie princą, tai pasakos pabaigoje ji būtų savo pamotės dukterų vietoje. Savo pačios pasaką ji pati ir sukūrė – sukaupė palaiminimų, visiems padėdama ir nelaikydama savyje blogio. Bet nei viena nenori būti Pelenės vietoje pasakos pradžioje, bet užtat visos nori būti jos pabaigoje. Ir apskritai – Pelenei pasisekė, tiesa?

Tai štai, realybė tokia, kad sėkmė neegzistuoja. Gyvenimas matematiškai tiksliai premijuoja tuos, kurie kruta ir kažką daro. Tuos, kurie tiki, myli ir dirba. Ir skiria baudas tiems, kurie tingi, nusiminę ir pavydi. Nėra nieko atsitiktinio. Nebūna „pasisekė“-„nepasisekė“.
Mano vyrui dabar sako, kad jam su žmona „pasisekė“. Bet kad jūs žinotumėte, kokia aš jam atitekau prieš daugelį metų ir koks jis man teko. O dabar – žinoma, pasisekė. Viskas atsitiko savaime, viskas įvyko savaime. Dar prieš penkerius metus mes už paskutinius dešimt rublių pirkome vieną batoną abiems visai dienai. Gyvenome didžiulėse skolose. O dabar iš savo pinigų spausdiname knygas. Pasisekė.

Dar prieš penkerius metus aš vyrui neleidau gyventi, o jis man apkarpydavo bet kokius materialius norus. Dabar aš turiu suknelių – bet kokiai nuotaikai. Pasisekė? Ar vis tik man teko išgyventi didžiulę vidinę transformaciją? Taip pat ir mano vyrui…
Daugelis skaito mano knygas ir straipsnius, pradeda praktikuoti patarimus ir pasiduoda. Todėl, kad tai ne burtų lazdelė: apsivilkai suknelę – vyras atnešė premiją. Tai ne mygtukas, kurį galima tiesiog paspausti ir gauti stebuklą. Tai darbas. Kasdieninis. Kuris vėliau tiesiog tampa įpročiu.
Mes patys kūrėme savo pasaką. Mes ja tikėjome, triūsėme ir tebetriūsiame. Mes neturime išeiginių nei kaip tėvai, nei kaip profesionalai.

Mano draugė kartą sulyso 20 kilogramų. Ir ją užkankino – ką ji tokio suvalgė, kad tai įvyko? Ogi nieko! Tiesiog nepersivalgydavo, padidino savo aktyvumą, sekė, ką ir kada valgo. Bet apie tai klausyti niekam neįdomu. Deja, vartotojiškame pasaulyje žmonės nori greitų rezultatų nemokamai, be jokių pastangų.
Ir kol jie laukia dangiškos malonės ir graužiasi, kad visi aplinkiniai jau užversti gerove, o jų namuose kaip ir seniau tuščia, kiti tuo metu triūsia kaip bitutės, rinkdamos medų. Kurdami savo pasaką. Kurdami savo rytojų – tokį, kokį norėtų matyti. Ir net jei ne viskas pavyks ir ne viskas susiklostys, būti bitute vis tiek geriau, nei muse.

Jūs negalite pakeisti savo pradinių duomenų – kur ir kaip gimėte, ką jau padarėte ar ko nepadarėte. Nors tai, kur ir pas ką jūs gimėte – tai taip pat ne aplinkybių sutapimas ar atsitiktinumas. Tai jūsų įdirbis praeityje – praeitame gyvenime. Dabar jūs to pakeisti jau negalite. Bet šiandien jūs galite padaryti kažką kitaip, ne tai, kas įprasta. Paruošti vyrui skanią vakarienę iš jo mėgstamų patiekalų be jokio priminimo. Su meile. Nelaukdamos aplodismentų. Pradėti užsiimti mėgstama veikla – nors valandą per dieną. Pradėti rūpintis savo maitinimusi ir aktyvumu. Mokytis mylėti save ir rūpintis savimi.
Praeis metai, dveji ir jūs išgirsite apie save: „juk jai tiesiog pasisekė!“. Jūs norėsite sušukti, kad niekas jums jūsų auksinio vyro ant lėkštutės su melsvu pakraštėliu neatnešė. Kad jūs tiek visko padarėte, kad jis šiandien su jumis būtų toks, koks yra. Kad ne visuomet jūsų namuose buvo gerovė ir taika. Kad jūs tam įdėjote begales pastangų. Bet niekam tai neįdomu. Žmonės nori tikėti pasakomis. Gulėti ant pečiaus, būti iliuzijose, svajoti. Nusiminti neverta – jūs teisingame kelyje.

Juk jei žmonės sako, kad jums pasisekė, vadinasi, jūs patys kuriate pasaką savo rankomis, jau šiandien. Ir dėl to reikia save pasveikinti. Ir nesustoti kelyje į tobulumą.

Olga Valiajeva (vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Yelena Dyumin )
http://www.valyaeva.ru/my-verim-vo-vrednye-skazki/