Moteris lyg upė
Ji tokia pat graži, besikeičianti ir gaivi. Joje tiek pat daug jėgos, gyvybingumo ir meilės. Jeigu tik ji pati tai suvokia ir priima. Jeigu tik nesiekia tapti medžiu ir tvirtai stovėti ant kojų. Jei tik nesvajoja tapti akmeniu ir laikytis “savo”. Jei tik nesiekia eiti ne savo keliu, nepraranda savęs ir nenukreipia savo griaunančios galios prieš pačią save. Jei tik leidžia sau būti srautų, judėjimo energija. Tada ji tampa stipri, iš tiesų stipri moteris. Stipri ir galinga upė.
Tokios moters neįmanoma palikti, neįmanoma nustoti mylėti, neįmanoma ja nesižavėti. Tokių moterų yra – jos net devyniasdešimties kupinos gyvenimo džiaugsmo ir spinduliuoja laime. Tokių moterų nedaug, bet tokia galima tapti. Todėl, kad kiekvienos moters esybėje tokia upė yra. Ji tik laukia, kada ją prisimins. Kada, pagaliau, pradės maitinti priėmimo, rūpinimosi ir supratingumo upeliais. Ir ne bet kas maitins, o pati moteris. Pačią save. Savo vidinę moterį. O ne tik savo “vidinį vaiką” ar “vidinę mamą”. Savo vidinę upę.
Ar pamenat, kad pasakose yra du vandens tipai – Gyvasis ir Miręs vanduo? Tai lyg Tikra Moteris ir moteris, atsisakiusi savo moteriškosios prigimties. Vieno vandens energija – gydo ir atjaunina, kito energija – žaloja ir žudo. Kuo labiau esame nutolusios nuo savo prigimties, tuo sunkiau gyventi mūsų artimiesiems. Ir mums pačioms sunku su savimi. Neįmanoma. Nerealu. Per daug skaudu.
Upės metafora yra nepaprastai taikli moteriškai prigimčiai atskleisti. Ji puikiai sudeda viską į savo vietas.
Upė nesivaiko žmonių, kad jie atsigertų jos vandens. Taip ir moteriai – nevertėtų primesti savo meilės. Tegul patys ateina tie, kurie alkani, ir geria.
Upė stipri. Jos jėga gali tapti net griaunančia. Nuotaikų kaita, PMS, ar tiesiog emocijų pliūpsniai. Tada kas nors gali nukentėti. Todėl tokiai upei reikalingi aiškūs, statūs krantai. Stiprūs krantai. Tai – vyras. Vyras, kuris kumščiu į stalą. Viduje iš įpročio gali kilti maištas. Kodėl už mane sprendžia? Kodėl manęs neatsiklausia? Ir apskritai, kas jis toks?!!! Ir kyla toks noras ginčytis! Bet jei nustoji laikytis savo “teisumo” – palengvėja. Saugi. Krantai stiprūs. Vyras pasirūpina – jis stipresnis.
Upė gali būti lanksti ir aplenkti kliūtis. Moteris taip pat gali prisitaikyti prie bet ko. Jei tik panorės. Prie aplinkybių, prie žmonių, ir neprarasdama savęs. Upė juk savęs nepraranda, kai aplenkia akmenį. Ji saugo savo nuosavas jėgas. Vietoj to, kad tvirtai įsispyrusi kakta į stiprų akmenį laikytųsi tik savo – ji tiesiog jį aplenkia. Ir viskas. Taip ir gyvenime būna su konfliktais. Atrodo, kad jie kyla visur ir visada ir jų labai daug. Bet, jei pažvelgtume tiesai į akis, pamatytume, kad dažniausiai konfliktus sukuriame pačios. Savo troškimu būti teisia. Bet ar kam nors šis teisumas reikalingas? Ar dėl jo kuri nors tapo laiminga? Dievui mūsų teisumas apskritai nesvarbus…
Upė padeda gyvuoti visiems gyviams. Medžiai maitinasi jos vandenimis. Žvėrys ir paukščiai ją geria, žmonės naudoja upių vandenį. Taip ir moteris savo energija gali pagirdyti visus aplinkui. Ir, kas įdomiausia, – nuo tokio dosnumo upė nieko nepraranda.
Jos nesumažėja nuo to, kad ji dalijasi. Mūsų energijos taip pat nesumažės, jei dovanosime savo meilę. Daugiau energijos atima godumas, šykštumas, pavydas, kiti panašūs jausmai. Taip pat kai mes iš savo “teisumo” pozicijų sprendžiame, ką mylėti, o ko ne, kam dovanoti šilumą, o kam ne. Bet ar tai mūsų užduotis? Gal vis dėlto reiktų pagirdyti kiekvieną, kuris atėjo ištroškęs?
Taip, yra visokių žmonių. Kai kas į upę išpila atliekas, išmeta šiukšles. Trukdo tekėti iš visų jėgų ir jaustis laimingesne. Ar galima nuo to apsisaugoti? Galima. Krantais. Tegul tose vietose, kur gyvena tokie žmonės, jūsų krantai būna aukšti ir statūs – čia jums padės vyras. Mano vyras nepaprastai išmintingas. Iškart pastebi, kai mano vandenys pradeda drumstis. Ir uždraudžia bendrauti su bet kuo. Namuose. O jei nori – bendrauk, bet neutralioje teritorijoje. Kur bus lengviau ir paprasčiau tai iškęsti. Kur nebus taip lengva prieiti prie tavo širdies, kurią gali sužeisti. Vyrai visada geriau nei moteris žino, kada ir nuo ko ją reikia apsaugoti. Tik jei leidžiame jam suteikti tokią apsaugą.
Šiandien aš upė, man ši būsena labai patinka. Ir kad jos neprarasčiau ir rytoj nevirsčiau akmeniu ar pelke, vėl ir vėl suvokiu, kad reikia klausyti vyro. To vyro, kurį Dievas siuntė man tam, kad galėčiau būti upe. Stipria, kupina gyvybės ir nešančia meilę.
Olga Valiajeva (vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Ivan Parchomenko)
