Keturios amžinojo moteriškumo paslaptys

1. Norėk būti graži
Kokia čia paslaptis? – paklausite. Moters grožio vėliavą šiandien iškėlę laiko kas tik netingi. Tačiau nors trumpai akimirkai stabtelkim ir įsižiūrėkim į tų vėliavnešių veidus. Galime atrasti netgi visiškai netikėtų dalykų. Bet kalba ne apie juos, o apie mus, moteris. Kažkas iš vyrijos paleido įdomų kalambūrą: moteris – dar ne viskas, tačiau viskas be moters – niekai. Nesiruošiu giedoti odės moteriai, tik pasidalysiu savuoju pamąstymu: be kokios moters „viskas yra niekai“? Galbūt pradžioje vertėtų susitarti dėl pačių sąvokų – kas yra amžina ir kas yra grožis.

Mūsų kasdienėje kalboje amžinu įvardijama tai, kas trunka tiek ilgai, kad spėjame ir pastebėti. „Tie tai amžinai vaidijasi“ arba „Tau amžinai kas nors negerai!“ – sakome. Todėl amžina tebūnie suprantama tai, kas yra, buvo ir bus. Amžina – tai kaip begalybė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Mes tiesiog gyvename toje amžinoje begalybėje ir todėl turime savyje kažkokią jos žymę, kurią, manau, verta savyje atrasti. Mumyse giliausiai tūnantis amžinybės dvelksmas gali tapti tuo stulpu, į kurį įsikabinus nenuneš greitai praeinančio laikmečio srovė. Tai nėra paprasta, nes laikas, pikčiausias moters priešas ir geriausias draugas, turi įkalinęs mus savo griežtuose rėmuose. Laikas teka pačia moterimi. „Kiek tau dabar laiko?“ – smalsaujame susitikusios besilaukiančią draugę, tarsi ji būtų koks laikrodis.

Laikas negrįžtamai nusineša mūsų lanksčią ir liauną figūrą, lygų veidelį, palikdamas plaukuose išvirtusią gyvenimo druską. Didžiulė kyla pagunda suvaldyti jo nesustabdomą bėgimą, kad būtų galima kuo ilgiau pasidžiaugti jaunystės žavesiu. Argi ne medumi tepa seniai bematytos pažįstamos žodžiai: „O tu visai nepasikeitei“. Jie suveikia nelyginant stiprios kavos puodelis, suteikiantis gerą žvalumo ir nuotaikos dozę visai dienai. Jei savęs paklaustume, kodėl atsiranda toks nenumaldomas noras įšaldyti laiką, išsaugoti savo jaunystę ir grožį, ko gero, greitai atšautume: „Aš noriu patikti pati sau“. Galgi neapgaudinėkime savęs. Moters prigimtis taip sutvarkyta, kad visom išgalėm trauktų vyrą. O vyrai, kaip žinoma, iš prigimties estetai. Mes tikrai geriau pasijuntame išėjusios iš kirpyklos ar įsigijusios dailių batelių porą. Nes padarėme tai, kas sutaikė mus su savąja prigimtim. Tapome vientisos: mūsų išorė atliepia mūsų giliausią vidinį poreikį – būti gražiai tam, kad trauktume priešingas mums esybes. Šis poreikis prabunda labai anksti, dar visai mažytėje mergaitėje, ir išlieka visą gyvenimą. Kinta tik jo intensyvumas. Moters grožio paskirtis – padaryti mus savitas, kad tas vienintelis „manasis“ galėtų išskirti mus iš didžiulio moterų būrio. Rodos, taip viskas paprasta: vyro prigimtis jautri moters grožiui – o moters – atliepanti jai. Bėda ta, kad grožis yra daugiamatis dydis. Dailūs bateliai, apgulusi trumputė suknelė, putlios lūpos ar įspūdinga krūtinė – dar ne grožis. Tai laikmečio, pretenduojančio sukurti savą grožio idealą, diktuojamos detalės. Visi, ne tik dabartinis, amžiai turėjo šį kaprizą.

Vienas išminčius pasakė, kad grožis yra tai, kas taurina, kildina žmogaus sielą. Grožio paveikti daromės geresni. Laikmečio įgeidis turėti savą grožio idealą nepajėgus nuslopinti moteriškojo grožio pašaukimo. Tačiau prislopinti jo dvelksmą kiekvienoje moteryje gali. Mes, pagautos tos kintančios laikmečio užgaidos, tampame panašios viena į kitą ir visos – į mums pasiūlytą grožio modelį. Mes labai rizikuojame niekada nebesutikti savojo – jis praranda galimybę išskirti mus iš kitų. Šis kiekvieno laikmečio įnoris spekuliuoja moteriškąja ir vyriškąja prigimtimis, jų nenumaldoma trauka, kaitaliodamas grožio sampratą. Pažvelkit į lėlę Barbę ir šiandieninio grožio standartai taps aiškūs. Moteris, skirtingai nei vyras, yra neįtikėtinai jautri aplinkos užsakymui. Būti nevertinamai – tai viršyti savo jėgas. Vis dėlto kaip lengvai mes nuperkamos… Visa galva panyram į moteriško grožio smulkmenas, pamesdamos jų visumą, ir tuo, išduodamos savo amžinąjį pašaukimą, apkarpom žmogaus sielai sparnus.

Noras būti gražiai – ne laikina užgaida, tai vidinis kiekvienos iš mūsų poreikis. Ar dar tebegirdite jį? Tuomet viskas gerai. Saugokite šį tylų balsą – jis amžinas. Tačiau labai svarbu, kam moters grožis tarnauja: ar tai šventovė, ar pinigų kalykla.

2. Neprarask moteriškojo žavesio
Jeigu įnoringai ir itin greitai kintančiai bet kurio amžiaus madai būtų pavykę įspėti moteriškojo žavesio paslaptį, o tokių pretenzijų ji tikrai turi, manau, vyrai jau seniai būtų ėmę dairytis ne į mus, o vienas į kitą. „Tačiau tai ir dabar neretas reiškinys“, – galite paprieštarauti. Žinoma, ir tai tikriausiai turėtų reikšti, kad mes prarandame savo išskirtinumą – moteriškumą. Juk iš esmės, savikritiškai žvilgtelėjus į save, – ar mes tokia jau didelė dovana? Ar visada randam savyje noro suprasti, kas dedasi vyro sieloje? Galbūt esame menkinamos ir nuskriaustos ne mes, o jie? Prisiminkim, kiek daug pasaulyje daiktų sukurta tik mums: kosmetikos kalnai – mums, „Always‘ai“ tik mums, grožio salonai, madų šou, kontraceptikai vėl tik mums. Televizijos reklamoje tik mes – ir automašinas giriame išsijuosusios, ir jų ratus, ir muilą, dantų pastą bei kitką, net vyriškus kvepalus. Tualetinis popierius irgi mūsų, atsiprašau, aksominiam užpakaliukui. O jis, vargšas, kaip vaizduojamas? Dvokiantis prakaitu, kad neįmanoma šalia sėdėti, todėl bėgam ieškoti muilo, užnešiojantis marškinius neatskalbiamai (tualetiniu popieriumi, reikia suprasti, nesinaudoja). O automobilį puošianti pusnuogė mergina, reikia manyti, nutaikyta į vyro seksualinę orientaciją. Tuomet juokingai atrodo mūsų pasigraudenimai dėl katastrofiškai mažėjančio gimstamumo – ar daug gali atsirasti vaikų iš vyro ir mašinos intymaus ryšio? Nuo tokios totalinės moters intervencijos kiekvieną save gerbiantį vyrą turėtų supykinti. Ir visai nekeista, kad jiems kartais kyla noras atsisukti vienas į kitą ir paieškoti to, ko neberanda mumyse – moteriškumo.

Mūsų moteriškumas, kaip ir grožis, – daugiamatis dydis. Dažnas moteriškumą sutapatina su motiniškumu. Moteriškumas yra daugiau nei motiniškumas. Pastarasis telpa jame. Moteriškumas yra motiniškumo šerdis. Moteriškumas – tarsi žydintis medis, žiedų svaigulyje girdydamas kiekvieną prie jo prisišliejusį, kad giliai glūdintis motiniškumas galėtų išsipildyti.

Visų amžių vyrų ir vaikų širdys ilgėjosi šitos gaivios moters versmės, kurios tyrumas priverčia puolusįjį pakilti, atgailaujantį nebenusidėti. Stebėjau vieną įdomų epizodą. Reikėjo knygos viršeliui kūdikį žindančios moters nuotraukos. Į fotografavimo seansą savo jaunutę ir labai gražią žmoną su kūdikėliu atlydėjo jos vyras. Verta išvysti, kokiomis akimis jis žiūrėjo į pozuojančią savo moterį, kuri nesivaržydama svetimų žindė mažylį. Tai ne begėdiškas, godžiai ryjantis, o dievinantis žvilgsnis. Taip mes žiūrime į Dievo Motiną.

Mūsų moteriškumas be motiniškumo – vien spalvingas muilo burbulas. Moteriškumui bręsti, augti ir skleistis visu grožiu, visa galia geriausiai yra šalia vyro, to moteriškumo alkstančio. Tačiau jau nuo moters priklauso, kaip ji sugebės išlaikyti pusiausvyrą tarp spalvingo ir svaiginančio moteriškumo paviršinės išraiškos ir jo esmę išsaugančios šerdies. Ši pusiausvyra nulems tiek vyro, tiek moters, tiek jų tarpusavio santykių likimą. Perkėlusi svorio centrą į moteriškumo išorę, moteris rizikuoja tapti hetera, pardavusia ar išdavusia savo prigimtį, mėtančia vaikus, o vyrą paverčiančia patinu. Apnuoginusi šerdį ir tapusi vien višta perekšle, moteris rizikuoja ne ką mažiau. Vaikai vėl gali likti našlaičiais. Vyras gali pradėti ieškoti to, ko jam trūksta (nepamiškim – jis iš prigimties estetas), ir pakelti sparnus. Dažniausiai į priešingą krantą – pas heterą. Arba šalia savo bobos pavirs tiesiog apkerpėjusiu ir nebeįdomiu nei sau, nei pasauliui diedu. O rodos, taip viskas paprasta. Moteriškas žavesys – tai sugebėjimas išsaugoti harmoniją tarp moters išorinio patrauklumo ir prigimtinio pašaukimo – motinystės. Nepersūdyti nei vieno, nei antro. Kad ne patinai, ne diedai, o vyrai laikytų viena ranka mus apglėbę per liemenį, o kita savo vaikus.
Patikrinta tiesa, kad vyras yra didelis vaikas. Tačiau tai nereiškia, kad mes jam neturime pilti į lėkštę sriubos, bijodamos, kad jis gali apsilaistyti karštu viralu, ar nuolat priminti, kad apsivilktų šilčiau. Kaip ir vaikas, jis jaučia tokį pat didelį poreikį būti reikalingas. Ir jei vaikystėje mama jam pagailėjo dėmesio, šis poreikis dar stipriau išreikštas. Įsižiūrėkite į savo anytą. Kas ji? Višta perekšlė ar hetera? O jei ji švyti moteriškumu, žinokit, jums pasisekė. Jūsų vyras turi visas galimybes vyriškumui skleistis. Toliau viskas jūsų rankose.

Būti reikalingam – natūralus žmogaus vidinis poreikis. Tačiau moteris jį išgyvena kitaip nei vyras. Mes turime mažiau galimybių suabejoti savo reikalingumu. Vaikai, puodai, darbas įsuka į tokią pasiutpolkę… Vyras, televizorių žiūrėdamas ar laikraštį skaitydamas, nuo neigiamos informacijos srauto ir mūsų amžino susirūpinimo buitimi gali nebeištverti. Niekam nereikalingumo jausmas blogiausiu atveju jį gali pastūmėti balkono krašto link; geriausiu atveju jis taps priekabių, visą laiką kažkuo nepatenkintu niurgzliu. Dėl mūsų motiniškumo šalia esantis vyras, vaikas, senas tėvas gali pasijusti gerai, nes jaučiasi reikalingas. Taigi mūsų nuolatinis motiniškumas užtikrina šalia esančiajam saugumą ir ramybę, o mūsų kintantis išorinis patrauklumas neleidžia jam merdėti ir skatina gyventi. Visa tai kartu sudėjus ir yra moteriškas žavesys – visą laiką toks pat ir kas kartą kitoks.

Drąsiau, nepraraskit jo. Atminkit, žmonės klaupiasi tik prieš Dievo Motiną. Ir sulenkti keliai žymi ne vergiją, o išlaisvintą dvasią.

3. Neprarask moteriškojo žavesio
Gal jums kartais teko išgirsti mesteltas frazes: „vištos protas“ ar „ne bobų reikalas“? Neteko? Tikrai neteko? Tada jums nepasisekė. Tiesiog praradote galimybę įrodyti sau, kad „vištos protas“ ne ką vertesnis už gaidžio pasipūtimą.

Nuo pat mažens girdime įvairiausių pamokymų, perspėjimų, draudimų, turinčių mus įtikinti, kad būti moterimi blogiau nei vyru. Pasirodo, net mokykliniuose vadovėliuose vyrai vaizduojami žymiai patraukliau nei moterys. Amerikoje buvo išanalizuotas dešimties leidėjų vadovėlių turinys ir nustatyta, kad vienintelės ne namų aplinkoje aprašomos moterys yra… auklės ir mokytojos. Tuose vadovėliuose tėvai vairuoja automobilius, planuoja išvykas ir buitinius reikalus. Moterys gamina valgį, prižiūri vaikus ir laukia grįžtančių iš darbo vyrų. Vadovėlių temose, kuriose aprašoma aktyvi veikla, išradingumas, sumanumas, darbštumas ir narsumas, berniukai pagrindinį vaidmenį vaidino 1004 kartus, mergaitės – 343. Tekstuose, perteikiančiuose pasyvumą, priklausomybę, nesugebėjimą, blogesnę padėtį, berniukai pagrindinį vaidmenį vaidino 182 kartus, o mergaitės – jau 435.

Manote, lietuviškuose vadovėliuose kitaip? Taip pat! Dabartiniame „Šaltinėlyje“ – pradinukams skirtame vadovėlyje – vyrai pristatomi 487 kartus, moterys – 287. Moterys minimos kaip pardavėjos, auklės, virėjos, paštininkės, melžėjos, tuo tarpų vyrai – kaip valdovai, lakūnai, gydytojai, rašytojai. Prisiminusios, kad moters atvaizdas atspaustas tik ant paties mažiausio nominalo lietuviško banknoto (deja, jau nebesančio apyvartoje) – vieno lito, o įsijungusios televizorių ir išgirdusios, kaip protingas vyras moko gerbti lietuvišką žodį amžiais klystančią moterį, vargiai ištversime neužstaugusios šuns balsu… Negali tai būti atsitiktiniai dalykai. Drįstu tvirtinti, tyčia daromi. Kad ryžtumės vieną kartą trinktelėti kumšteliu į stalą ir pareikšti: „Nieko panašaus, ponai. Mano, moters, balsas yra lygiai toks pat reikšmingas kaip ir jūsų. Ir be mano moteriško pasaulio matymo ir sampratos jūs jau seniai nuo savo pasipūtimo būtumėte sprogę kaip balionai!“

Deja deja. Mes dar nesiryžtame ir galbūt ilgai tylėsime. Ne, garsiai kitiems tą ištariančių lyg ir girdėti. Tačiau kad kiekviena savyje apsispręstų… tad ilgai dar mus mokys, kaip kalbėti ir gyventi. Ir, ko gero, pelnytai.

Sakykit, ar labai gerbtumėte kunigą, sumaniusį pritraukti daugiau parapijiečių ir bažnyčioje įrengusį smuklę? Arba mokytoją, kuris, vedamas lyg ir gerų ketinimų greičiau išmokyti vaikus skaityti, pasiūlo jiems abėcėlės tvarka išrikiuoti sūriausių keiksmažodžių rinkinį. Šventvagiška apie tai net galvoti, o elgiamės būtent taip. Ar galima kitaip pavadinti mūsų savanorišką savo švenčių švenčiausios moteriškumo dovanos, esmių esmės ir savasties – vaisingumo išsižadėjimą? Ar teko kada matyti, kad žydinti obelis nusidraskytų žiedus arba beužsimezgančius vaisius, kad tik taptų nederlinga? Gryni juokai! Tačiau ko tik mes, moterys, protingos būtybės, neprisigalvojame, kad mumyse almanti vaisingumo srovė išdžiūtų. Ir piliules, ir spirales, ir kremus, ir tepalus, – kas tik ką išranda ir pasiūlo, viską į ją verčiam. Pasakojama, kad kažkokios studentės ir citramono tabletes išbandė. Ne į burną, žinoma.

Kontracepcija – mūsų laikmečio bruožas. Ji nepastebimai įsibrauna į moters vidų, šiurkščiai suardydama pačius gražiausius moteriškumo principus. Moteriai atsakomybės jausmas labiau būdingas nei vyrui. Moteris iš prigimties yra kur kas dorovingesnė nei vyras. Kontraceptikai griauna ir viena, ir kita. Būdamos visiškai sveikos, kiekvieną dieną savo noru ir tuo pačiu laiku geriam tabletes. Šitaip siekiam „išgydyti“ savo vaisingumą – savybę, kuri mums duota pačios prigimties, kuri mus daro išimtinai moteriškomis ir vienintelėmis nepakartojamomis. Ši savybė pirmiausiai parodo, kad moteris yra sveika. Reguliarus kontraceptinių preparatų vartojimas gali įtvirtinti sampratą, jog vaikų reikia vengti kaip užkrečiamos ligos. Visos dirbtinės priemonės, slopinančios mūsų vaisingumą, nukreiptos prieš pačią moteriškumo šerdį – motiniškumą. Rizikuojam pačios virsti heteromis, o vyrus paversti patinais.
Tai ką daryti? – paklausite. Negi tam, kad išliktum moterimi, teks nuolat gimdyti? Anaiptol. Prisimink šio ciklo II straipsnyje „Neprarask moteriškojo žavesio“ aptartąją „paslaptį“: tapti višta perekšle labai pavojinga. Norime valdyti savo vaisingumą, tiesa?

Tuomet reikia įsidėmėti dvi svarbiausias taisykles:
1) Mūsų moteriškas kūnas intymų ryšį su vyru visada supras vienareikšmiškai – kaip signalą užmegzti naują gyvybę. Mes šito proceso nevaldome. Jį tvarko mūsų kūnas, kuriam visai tas pat, kad mes neturime kur gyventi, nepajėgiame išmaitinti esančių vaikų ar dar kažko stingame. Tai mūsų problemos. O kūno priedermė – pradėti ir išsaugoti kūdikį;

2) Norint valdyti reikia pažinti. Pažinti savo kūno rodomus ženklus, t.y. savo pačios vaisingumą, jo bangavimą ir derintis prie jo. Ne vaisingumą prie savo poreikių, bet savo poreikius prie vaisingumo.

Taigi viskas labai paprasta. Ne moteris turi taikytis prie vyro, bet vyras privalo derintis prie moters. Joje pulsuoja gyvybės ritmas – toks pats, kaip širdies plakimas ar alsavimas. Juk ji vaisinga tebūna kelias dienas per mėnesį, tuo tarpų vyras – visą laiką. Išdrįskime, pradžioje mintyse, o po to garsiai sau tarti: AŠ ESU MOTERIS. Įsiklausykime, skamba išdidžiai. Na o jam… Ne, ne, ne trenkti į stalą, o tylutėliai į ausį pakuždėti: „Mielasis, aš esu  m o t e r i s . Mano vaisingumas yra dovana mudviem. Per jį gali atsiskleisti mano moteriškumas ir tavo vyriškumas. Aš – tarsi banguojanti jūra. O tu – patyręs vairininkas. Juk žinai, kai jūros banga aukščiausia, privalu nuleisti bures, kad nežūtum“.

4. Niekada to nedaryk, arba Ko rauda Rachelė
„Nuaidėjo aimanos šauksmas Ramoje,
Raudojimas ir graudus verksmas!
Rachelė rauda savo vaikų,
Ji nesileidžia paguodžiama,
Nes jų nebėra.“
(Jer 31, 15-17)

Biblijoje Rachelė įkūnija visų pasaulio moterų, praradusių savo negimusius kūdikius, skausmą. O jų daug. Neįtikėtinai daug. Negimusių naikinimas – pats baisiausias ir sunkiausiai suvokiamas mūsų laikmečio marazmas. Galbūt po kelių šimtmečių atsipeikėjusi žmonija su siaubu ištars: „Viešpatie, atleisk mums, mes nežinojom ką darėm!“ Galbūt.
Tačiau šiandienos realybė kitokia. Moterys savo noru eina ant ešafoto ir palieka ten savo negimusius kūdikius, savo meilę ir savo moteriškumą. Tai ką daryti? Vėl paklausite. Ogi nieko… Jei JO dar nėra, atidžiai perskaitykite III paslaptį, aptartą ankstesniame straipsnyje. Perskaitėt? Tada dar sykį perskaitykite. O jei JIS jau yra – belieka tik gimdyti. „Kaip gimdyti?! – girdžiu pasipiktinusius balsus. – Aš tų pačių, jau esančių vaikų nebeturiu kuo maitinti, stogo nėra virš galvos!“ Gal dar daug ko nėra. Ir jei atsisakysite JO, po jūsų širdim glūdinčio, to visko tikrai neatsiras, tačiau prarasite daug. Galbūt – viską. Užsimoti prieš negimusį – tai užsimoti prieš save, savo moteriškąją prigimtį. Ją išprievartavusi, gali netekti savo išskirtinės galios – ugdyti žmogų, taurinti jo sielą. Gali tapti pamote savo esamiems vaikams. Aš neįkalbinėju, nesmerkiu ir neteisiu. Aš raudu kartu su jumis dėl tokios nepakeliamai sunkios moters dalios. Ar mes kaltos, kad esame priverstos eiti ir leisti išniekinti savo įsčias, kurios skirtos priglausti ir saugoti, o ne naikinti? Juk būtent mes po ilgų dvejonių paskutinės ištariame „Ne“ savo kūdikiui, savo moteriškumui, savo misijai… Ar mes kaltos, jei ne mūsų galioje pakeisti tas žiaurias sąlygas, įvairiausias mus it medžiojamą žvėrį į kampą?
Pabandykim padėti sau. Pirmiausia, jei dar niekada nesi tokio žingsnio žengusi, niekada, girdi – niekada jo ir neženk. Jei nori išlikti savimi, jei nori mylėti ir būti mylima. Jei nori džiaugtis gyvenimu. Visa tai tau teks palikti už klinikos durų kartu su garsu vakuuminio siurblio, padariusio „generalinę tvarką“ tavo moteriškumo šventovėje – tavo įsčiose. O jei vis tik esi žengusi… Pamėgink rasti jėgų sugrįžti atgal į mergaitišką nerūpestingumą, į gaivią meilės versmę. Tai sunku, bet įmanoma. Pradžioje įsiklausyk į save, atpažink savąją širdgėlą, kad galėtum suprasti, kas kamuoja.

Nuoširdžiai paklausk savęs:
• Ar jaučiu niekuo nepagrįstą baimę?
• Ar be jokios priežasties jaučiu kaltę? Tiesiog kalta ir viskas?
• Ar nesusijaudinu pamačiusi kliniką, kurioje tai įvyko? Ar nekrūpteliu, išgirdusi dulkių siurblio urzgimą?
• Ar manęs nesupykdo kovotojų už gyvybę pamokslai? Kokią teisę jie turi mane smerkti?!
• Ar tikrai niekada nesu pagalvojusi apie savižudybę? Gal ketinau tai kaip nors atlikti?
• Galbūt pernelyg dažnai ir be saiko valgau, nes man vis tiek, koks mano kūnas. Aš jo nekenčiu!
• Ar ne per dažnai vartoju svaigalus? Galbūt tik ir ieškau progų išgerti?
• Ar esu gera motina savo vaikams? Ar įsiklausau, ko jie manęs prašo? Ar nerėkiu ant jų ir nepuolu su kumščiais, diržu ar kas po ranka pakliuvo, kai įkyri dėl kiekvienos smulkmenos?
• Galbūt esu abejinga savo vyrui? Jis manęs visai netraukia. Jis man šlykštus. Ir apskritai visi vyrai – pasibjaurėtini padarai.
• O jei priešingai? Noriu kitokio vyro. Šis nusmurgėlis manęs nebepatenkina. Aš tokia moteriškai seksuali, vyrai tiesiog lipte limpa prie manęs. Negi atstumsiu?
• Ar nieko neišgyvenu, kai artėja metinės, kada tai įvyko?
• Kokius jausmus manyje sukelia nėščios moters vaizdas? Pasigėrėjimo, pavydo ar neapykantos?
• O gal aš nesąmoningai trokštu pradėti kūdikį prarastojo vieton?
• Ar visada tyliu, kai mane koneveikia neteisėtai?

Tokia sunkaus ir ilgo grįžimo į save pradžia. Jei patirsi, kad jauti savyje visus ar daugelį ką tik išvardytų dalykų, arba pavyks suprasti, kad tavyje atsirado kažkas negero, ko iki lemtingojo žingsnio nebuvo, nesistenk laikyti nuslėpusi ir gyventi užsidariusi. Tai būtų klaida. Reikia išsikalbėti. Ir su tokiomis pačiomis kaip tu. Patirsi, kad dauguma moterų jaučia tokį patį šaltį. Moksliškai tai vadinama poabortiniu sindromu. Jis gali prasidėti tuoj po to, kai palikai kliniką, po pusmečio ar bet kada, net ir po 20 metų.
Nelik viena. Kreipkis pagalbos ar bent į bet kurį šeimos centrą.

Birutė Obelnienė, žurnalas „Artuma“
Paruošė Saulė Ramanauskaitė (iliustracija – Sniegė Navickaitė)