Vyriškas pasaulis, vyriški idealai
Moteriškumo problema šiuo metu labai aktuali, nes pats pasaulis tapo vienalyčiu. Didesnė šalių dalis gyvena pagal vyriškus įstatymus vyriškame pasaulyje.
Vyriški įstatymai paprasti ir suprantami: greičiau, aukščiau, stipriau. Kiekvienas pats už save. Kas spėjo, to ir šliurės. Ir taip toliau. Tai lenktyniavimo, konkurencijos ir pasiekimų įstatymai.
Moteriškus įstatymus taip paprastai ir aiškiai neapibūdinsi. Santykiai. Meilė. Rūpestis. Pasitikėjimas. Kažkaip viskas labai miglotai, kad suprastume. Dažniausiai tam, kad suprastume moteriškus įstatymus, reikia klausytis savo širdies. O ten, kur kalba širdis, jau nebeįmanoma nieko standartizuoti, išvesti vidurkį arba mastelį.
Netgi moteriški tikslai – jie visada kažkokie keisti. Jų neįmanoma pačiupinėti ar išmatuoti. Su vyrų tikslais lyg ir viskas aišku – užsidirbti milijoną, nusipirkti BMW, dviejų aukštų namą. O su moterimi? Sukurti namie jaukumą. Čia kaip? Ką galima laikyti jaukumu? Architektūros projektą? Ar jos kūrybinę betvarkę? Remontą kaip pas visus? Baldus, kurie turi būti kiekviename name? Ar originalius sprendimus, kurių nėra nei viename kataloge? Kaip apskritai pamatuoti namų jaukumą? Kuris namas jaukus, o kuris – ne? Ar ir vėl vertinti širdimi?
Arba kitas tikslas – šeima. Iš esmės suprantama – vyras, vaikai. Netgi galime įsivaizduoti statišką paveikslą – jis, ji, vaikai, židinys, šuo. Gražu? Pasiekiama? Bet juk santykiai ne statinis paveikslas, o procesas. Viskas kas moteriška – yra procesas. O vyras – tai taškas. Laimėjimas. Viršūnė.
Procesas visur. Tvarkymas ne dėl užbaigtumo ir idealios tvarkos. O tvarkymas – kaip proto išvalymas nuo įvairių šiukšlių. Per 18 augimo metų vaikų auklėjimas yra ne dėl vaiko diplomo – lyg „mamos“ kursas jau būtų stebuklingai pabaigtas. Vaikas – tai visam laikui. Tai amžinas pokyčių ir augimo procesas. Grožis ne dėl vienos nuotraukos – štai kaip aš sau patinku. O grožis kaip procesas – visuomet jį išlaikant, rūpinantis savimi, kad bet kurio paros metu išliktum graži.
Vyriška – tai rezultatai. Ir kas vyksta, kai mes irgi pradedame save matuoti vyriškomis liniuotėmis? Mes nustojame džiaugtis procesu ir lekiame dėl rezultatų.
Taip mes tampame mamomis ir vis laukiame, kada gi visa tai pasibaigs. Kada jis nustos rėkauti naktimis, kada pasirodys visi dantys, kada jis pradės kalbėti, kada eis į darželį, mokyklą, universitetą, susituoks, pagimdys anūkų…O po to su nostalgija žiūrime į senas nuotraukas. Kaip gerai buvo tada. Ir kodėl to nevertinau? Juk čia jis sėdi ant rankų ir šypsosi. Galėjau jį apkabinti ir pabučiuoti. O dabar jis taip toli, kad tu jį matai kartą metuose ir apkabinti ne visada pavyksta. Klausimas – kur lekiame?
Taip, mes išprotėjame nuo buities reikalų, visą laiką besistengdamos uždėti tašką tvarkydamos butą, gamindamos, skalbdamos. Tik grindis išploviau – vėl išpurvino. Tik viską išskalbiau – vėl nešvarios kojinės ant grindų. Tik indus išploviau – vėl puodukų pilna kriauklė. Koks čia gali būti malonumas, kokia čia gali būti meditacija plaunant indus. Nuolatinės lenktynės. Kada gi visa tai pasibaigs? O tai negali baigtis. Kaip upė negali netekėti. Jeigu ji nustos tekėti, ji išdžius ir nebus jokio gyvenimo. Taip pat ir buitis – ji gali baigtis tik tada, kai nėra santykių. Kai nėra kam gaminti, nėra kam skalbti. Bet ar gi čia laimė?
Santykiai – visada procesas. Jeigu mes prisirišame prie rezultato, mes pradedame spekuliuoti, manipuliuoti. Šiuo momentu nuperkame gerą vaikų elgesį už multikus ir saldainius, už ką vėliau reikia atsilyginti – negalavimų gydymu ir emociniu atšalimu. Manipuliuodamos gauname dovanas iš vyro, bet net negalvojam jam tarnauti (tarnystė – tai procesas, jam nėra galo, o manipuliacija – tai mažas taškelis, reiškia turi pabaigą). Taip pat ir su savo grožiu – teikiame pirmenybę paprastoms grožio puoselėjimo procedūroms – geriau su adata įdurti, negu kasdien rūpintis savo oda.
Mes sunkiai įveikiame bet kuriuos procesus. Jie per daug sudėtingi ir ilgi. Jie nesibaigiantys. Tai atrodo mums kaip sunki našta, kurią mes bandome nusimesti. Manome, kad po to ateis laimė. O laimė, pasirodo, irgi procesas. Paties gyvenimo procesas, santykių jame, visko, kas jame vyksta. Moteris – kaip upė. Ir jos laimė tokia pat.
Mes visos kažkur lekiame. Mes pripratome gyventi vyriškais idealais ir visą laiką save laužome. Bandome labiau save organizuoti, daugiau spėti, siekti nustatytų tikslų. O rezultate tampame „nuvarytais arkliais“. Todėl, kad moteriška prigimtis kitokia. Mūsų viduje visiškai kitoks ritmas, kitokie įstatymai. Visiškai kitokie.
Moteris sukurta ramybei, atsipalaidavimui. Net namie reikia likti atsipalaidavusiai. Tuo atveju, jeigu tavo gyvenimas – procesas, o ne rezultatas. Tuomet ne tokia baisi purvina lėkštė kriauklėje. Tuomet visiškai kitoks požiūris į vaikų ligas ir naktinius atsikėlimus. Tuomet visiškai kitaip kuri savo santykius su vyru.
Gyventi vyriškame pasaulyje sudėtinga. Nes aplinkui girdi šūkius gyventi kitaip. Ir atsiranda iliuzija, kad siekimas atneša laimę ir moterims. Tu matysi sėkmingas moteris, kurios tau pasakos, kad laimei reikia karjeros, kad vyrus reikia keisti kaip pirštines, kad vaikai – dar ne priežastis eiti dekretinių atostogų.
Tu matai gražų fasadą ir tau jis patinka. Nori gyventi taip pat. Tačiau kas šio fasado viduje? Ar viduje apskritai kas nors yra? Juk pastatyti fasadą nesudėtinga, netgi labai paprasta – pastatai sienas, gražiai jas nudažai – ir baigta. O vidus? Viduje viskas sudėtingiau. Viduje nebūna paruoštų sprendimų, kurie tinka kiekvienam. Jei tik šie sprendimai neatėjo iš amžių gelmių ir nėra patikrinti laiko. Tačiau netgi tokius sprendimus reikia iš pradžių surasti, išstudijuoti, išbandyti. Kas taip pat yra procesas.
Gražus paveikslėlis dažniausiai tiesiog yra gražus paveikslėlis. Tiesiog rezultatas, vienas taškas erdvėje. Ir tai yra vyriškas gyvenimo variantas. Mūsų, moteriškas, yra kitoks. Pradžioje gali atrodyti, kad jis sudėtingesnis. Nes reikia įjungti širdį – ir beveik niekada neišjungti. Iš pradžių bus neįprasta.
Bet kai įsitrauki į šį procesą – vėlgi procesas! – savo širdies klausymą, vėliau neįmanoma sustoti. Užima, įtraukia, įkvepia ir atveria naujus horizontus. Tai kuria visiškai kitokį pasaulį aplink tave. Naują. Ne vyrišką. Ne standartizuotą. Ne mechanizuotą. Ne pasiekimų pasaulį.
Naują moterišką pasaulį. Santykių pasaulį. Procesų pasaulį. Jausmų pasaulį. Emocijų pasaulį. Tarpusavio ryšių pasaulį.
Kaip kam, o man moteriškas pasaulis patinka labiau. Jis rezonuoja su tuo, kas jau buvo man suteikta Aukščiausiojo. Moteriškas pasaulis leidžia man realizuoti mano misiją šioje žemėje. Ir jis duoda man laimės pojūtį. Todėl aš pasirenku jį. O jūs?
Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Robert Hagan)
