Mes – moterys, kurios nemoka mylėti
Mes – moterys, kurios nemoka mylėti. Mes moterys, kurios nemoka susitvarkyti su savo emocijomis. Mes nesuprantame savo emocijų, nesuvokiame, nepriimame, absoliučiai nemokame su jomis elgtis.
Mes jas tai ištaškome ant visų iš eilės, tai numetame ant silpnesnių, tai užgniaužiame savo viduje. Jeigu mus erzina vaikai, mes ant jų šaukiame. Jeigu mus įžeidė darbe, ar nedavė premijos, mes išsiliejame ant vaikų. Kai erzina vyras – „kalti“ vėl lieka vaikai, arba šuo.
Mes nepriimame savo blogos nuotaikos ir kovojame su ja. Mes užgniaužiame savyje pyktį ir nuoskaudas, taip užsidirbdamos sau ligas.
Mes šypsomės, kai širdis plyšta, kad atrodytume geresnės. Kad niekas nepagalvotų apie mus blogai, nemokame sakyti „ne“ ir kalbėti apie savo norus, problemas, baimes.
Kartais mums paprasčiau nutraukti santykius, negu išsiaiškinti nuoskaudas ir nesusipratimus. O kai susikaupia kritinė masė, mes isterikuojame tuščioje vietoje. Dėl to, kad vyras nupirko ne tokį pieną, mes galime netgi išsiskirti. Mes nekontroliuojame tos audros, kuri išsiveržia į paviršių. Mes išdarinėjame klaikius dalykus, dėl kurių paskui būna gėda. Ir žadame sau, kad daugiau niekada ir nė už ką. Ir užgniaužiame savo jausmus dar stipriau.
Be to, mes dar visiškai nemokame džiaugtis.
Mes santūriai reaguojame į dovanas, atsisakomepriimti komplimentus. Ir kai mūsų viduje kyla didžiulė dėkingumo banga – vos išspaudžiame kuklų „ačiū“. Mums sudėtinga sakyti komplimentus, girti vaikus, vyrą, pačias save. Mes nemokame prisipažinti meilėje ir išklausyti skirtus mums prisipažinimus. Netgi geriausi jausmai mūsų viduje yra sukaustyti ir užslopinti.
Mes nemokame prašyti, bijome pasirodyti pažeidžiamos. Nuolat didžiuojamės savo „aš pati“, o sielos gilumoje bijome, kad taip gyventi teks iš tikrųjų.
Mes galime visko išmokti ir viską mokėti, tačiau negalime būti laimingos tokioje situacijoje. Moteris-supermenė rauda naktimis į pagalvę iš vienatvės, šilumos ir rūpestingumo stokos. Jos širdis suakmenėja, ji visiškai nebemoka mylėti.
Mes esame moterys, kurios pačios savęs nesuprantame. Ir todėl mūsų niekas negali suprasti.
Mes norime meilės, bet bėgame nuo jos.
Mes svajojame apie šeimą ir dėl to darome karjerą.
Mes norime vaikų, dėl to atidedame gimdymą ateičiai.
Mes logiškos savo nelogiškumu.
Ir kuo arčiau mes savo svajonių, tuo greičiau bėgame iš ten.
Mes nesuprantame savo poreikių, prisitaikome prie visuotinių stereotipų ir modelių, kartojame ir kopijuojame svetimus.
Ir gyvename ne savo gyvenimą. Mūsų gyvenimas praeina pro šalį nepastebėtas.
Mes esame moterys, kurios visiškai savęs nepažįsta. Mes nežinome, ko norime ir kodėl.
Mes žinome, ko nori vakarienei vyras arba ko nori dovanų vaikas.Tačiau nežinome, ko norime pačios. Kaip save pradžiuginti? Ką padaryti savo labui? Ar galima mane apskritai kažkuo pradžiuginti? Ką aš mėgstu, kas asmeniškai man patinka? O svarbiausia – kas aš? Kokia aš? Kokie mano poreikiai? Ir kaip atskirti mamos, sociumo programas, stereotipus nuo savo vidinių troškimų ir siekių?
Mes mokame gyventi kaip visi ir nepaisant visų. Tačiau nemokame būti laimingos pačios su savimi, kai niekas nemato ir niekas nieko nesitiki.
Mes esame moterys, kurios moka atrodyti ir turėti, bet nemoka būti.
Mes norime turėti vaikų ir visiems atrodyti geromis mamomis. Tačiau negalime mėgautis motinyste. Visą laiką kažkur lekiame ir laukiame, „kada taps lengviau“.
Ir visiškai nemokame pasitarnauti. Mes mokame paaukoti milijonus niekam nereikalingų aukų vardan gražaus vaizdo ir idealios motinos statuso. Tačiau nemokame girdėti savo vaikų balsų, nemokame jiems padėti, jų palaikyti. Reikalaujame iš jų meilės, supratimo, ir dar – kad galėtume jais didžiuotis. Kad jie darytų tai, ko mes norime ir kaip mes norime. Nors norime to netgi ne mes pačios, o tiesiog taip priimta ir taip teisinga.
Mes norime turėti gražias sukneles, bet nenorime būti gražios pačios savaime. Be kosmetikos, papuošalų, apdarų. Nemokame patikti sau tokios, kokios esame. Mums vis atrodo, kad mes storos ar plonos, kad pas mus negraži nosis-akys-ausys. Kad būtinai reikia dirbtinių blakstienų, plaukų, krūtinės. Kad būtumėm gražios. Ir nesuprantame, kad mūsų grožis – tai blizgesys akyse, gracingi kūno judesiai, laiminga šypsena.Visa kita – tik dekoracijos.
Mes norime visiems patikti ir nenorime nieko skaudinti. Darome tai, ko iš mūsų nori kiti, nors pačioms tai sunku ir nemalonu. Mes vėl ir vėl aukojame savo interesus, nes tiesiog net nežinome, kokie jie pas mus?
Mes darome tai, ko iš mūsų laukia ir reikalauja – tėvai, sociumas, artimieji, viršininkas… Vienintelis žmogus, kurio nuomonės niekada neklausiame, – tai mes pačios. Išeina, kad tai pats nesvarbiausias mūsų gyvenime personažas. Ir argi toks pasiaukojimas gali suteikti kažkam laimės? Realiai tarnauti gali tik tas, kurio širdis pilna meilės, o ne baimės.
Mes esame moterys, kurios bijo likti vienumoje pačios su savimi ir su savo vidiniu Aš. Nes tasai žmogus mums nepažįstamas. O su nepažįstamais baisu. Mes bijome pačios savęs. Tos galios, kuri mumyse slypi, mūsų galimybių. Mes bijome aptikti savyje kažką siaubingo, mums visada atrodo, kad mūsų viduje to apstu. Kad tai tuoj iššoks ir viską sugadins, sulaužys, sugriaus. Mes tai žinome, mums kartais taip nutinka, kada kažkas prasiveržia iš vidaus ir prasideda chaosas. Jeigu ilgai nekreipti dėmesio į meilės šnabždesį, negirdėti sąžinės balso, tada pradeda veikti kančių garsintuvas…Ir kuo labiau mes užgniaužiame visą tai savo viduje vardan gražaus paveiksliuko, tuo daugiau paliekame griuvėsių.
Mes negirdime savo sielos, mes pamiršome, kad pačios esame sielos ir galvojame, kad mes jas turime. Todėl laikome save kūnais. Rūpinamės kaip nepasenti, kaip išsaugoti kūną, kaip kūną pamaitinti. O kaip pamaitinti sielą? Ar mes galvojame apie tai? Mes pamiršome apie savo dvasinę prigimtį, ir mums atrodo, kad kilome iš beždžionių. Tačiau kokia mergaitė nori būti gyvūno palikuone? O juk mergaitė – reiškia Dieviška. Ir tai atsakymas Sielai, kurio mes niekaip nenorime išgirsti.
Mes moterys, kurios pamiršome apie savo vertę. Todėl švaistome save į kairę ir į dešinė. Gyvename laisvuose santykiuose, lakstome paskui vyrus, plėšomės darbe, miegame su kuom papuola, atidengiame savo kūną, kad bet kas pasigrožėtų.
Mes leidžiame save mušti, įžeidinėti, žeminti. Laikome save teisia, gera, mylima, arba atvirkščiai – beviltiška, bloga, niekam nereikalinga. Nors kiekvienoje iš mūsų slepiasi milžiniška jėga. Kad ją aktyvizuotume, reikia save gerbti bei rūpintis. Saugoti save ir visą tai, kas mums suteikta iš prigimties. Vardan to, kad savo galių pagalba daryti laimingais tuos, kas šalia. Ir ne šiaip laimingais, o laimingais iš tikrųjų.
Mes moterys, kurios nemoka mylėti ir kurios tiesiog neturi ką suteikti kitiems. Ir tai labai liūdna. Mes moterys su akmeninėmis širdimis. Kurioms vaikystėje nepadėjo atsiverti, kol širdis dar gyva ir karšta. Kurias nuolat atvėsindavo priekaištais, pataisymais, nuobaudomis, standartais. Ir atvėsino taip, kad širdis tapo ledinė, kaip Sniego Karalienes. Nors kažkada ji buvo gyva ir karšta, kaip Gerdos. Mes taip ir gyvename – užšalusios, vos gyvos, biorobotai, mechaniškos, pripildytos tuštumos. Tuštumos, kurios niekaip neįmanoma užpildyti. Net milijonas suknelių ir super klestinti karjera nepadės.
Bet, vis dėlto, mes moterys, kurios gali viską pakeisti.
Mes turime priėjimą prie žinių, mes gabios mokslams, mes pasiruošusios vystytis ir norime būti laimingos. Ir jeigu pasikeisime mes, pasikeis ir pasaulis aplink mus.
Mes moterys, ir mes turime daug galimybių. Jos suteiktos mums Aukščiausiojo, reikia tik suvokti tai ir pakeisti savo santykius su savimi. Išgelbėti save iš įpročių sūkurio, nuo stereotipų ir kvailų poelgių. Mes galime leistis ieškoti savo širdies, kaip kažkada Gerda gelbėjo nuo speigo Kajų. Sunkumas tik tas, kad iš pradžių gelbėti reikia save. Beprasmiška mokytis mylėti kitus, jeigu jūsų širdis šalta. Mes tik sušaldysime visus aplinkui. Bet šilta ir pilna meilės širdis įveiks bet kurį ledą ir šaltį. Jeigu jai suteikti tokią galimybę – gyventi.
Gyventi – reiškia mylėti.
Gyventi – reiškia šokti ir dainuoti.
Gyventi – reiškia girdėti savo Sielos balsą.
Gyventi – reiškia būti Moterimi.
Gyventi – reiškia kurti.
Gyventi – reiškia mylėti.
Atitirpti pačiai šituose ledinėse džiunglėse, o paskui sušildyti visus tuos, kas šalia.
Ir mes moterys, kurios pradeda tai suvokti ir pradeda to mokytis. Taip mes ir išgelbėsime pasaulį moteriškai.
Besikeisdamos. Atsiverdamos. Atitirpdamos.
Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Helena Nelson-Reed)
http://www.valyaeva.ru/my-zhenshhiny-kotorye-ne-umeyut-lyubit/