Kodėl dingsta noras būti Moterimi?

“Tu juk mergaitė!” Būtent ši frazė mažosiose deivėse nužudo norą ateityje būti Moterimi. Ši frazė gniaužtais surakina mūsų energiją ir mūsų norus. Ši frazė sukuria rėmus, kurie nulemia, kaip mes gyvensime toliau. Tėvų ir auklėtojų, tariančių “Juk tu mergaitė!” ketinimai kilnūs ir tyri. Jie tik linki savo mažylei gero. Bet…

“Juk tu mergaitė! Kodėl tavo suknelė jau dėmėta?”
Ir štai tau jau dvidešimt. Tu apsivelki naują suknelę, netyčia apsipili sultimis. Ir tuo metu visa paletė būdvardžių praskrenda tavo galvoje. Tu ir vėl prisimeni, kokia nevala esi. O mergaitės negali būti tokios. Ir tokių niekas niekada nepamils.

“Juk tu mergaitė! Pasėdėk ramiai penkias minutes!”
Ir štai tau dvidešimt penkeri. Ir tu bandai prisiversti gyventi ramiai. Tavo norai nėra svarbūs, apart vieno – vakaro šeimos rate. Tu bandai nenorėti pasivaikščiojimų su draugėmis, aktyvaus gyvenimo. Nesvajoti apie kūrybą ir savirealizaciją. Nes kažkas pasakė, kad pakanka vystyklų ir keptuvės. Reikia sėdėti ramiai vienoje vietoje, lankstyti origami ir dėlioti mozaiką, kad būtum gera ir mylima.

“Juk tu mergaitė! Kodėl gauni dvejetus?”
Ir štai tau jau trisdešimt. O tu iki šiol stengiesi viską atlikti tobulai, ką bedarytum. Būti geriausia darbe. Geriau nei kiti pabaigti ketvirtą universitetą. Geriausiai. Puikiausiai. Be klaidų. Ir neduok Dieve, jeigu kas nors nesusidėlios ar nesigaus. Kaltės jausmo drakonas ims palengva naikinti tavo trapų kūną. Klysti negalima, nes tavęs nebemylės.

“Juk tu mergaitė! Kodėl mušies su berniukais?”
Kai tave skriaudžia – privalai tylėti ir šypsotis. Apsimesti, kad tau vis vien. Ir štai tau jau trisdešimt penkeri, ir kai tavo vyras tau sako skaudžius žodžius – tu šypsaisi. Automatiškai. Tavo viduje vyksta atominis sprogimas, bet išorėje – viskas tvarkoje. Ir tu niekaip negali suprasti – kodėl? Kodėl tavo vyras iki šiol nesuprato, kad juokeliai apie tavo svorį ar pėdos dydį – skaudina? Kodėl jis iki šiol kreipiasi į tave keistais žodžiais arba įgelia, kai tai girdi kiti? Juk tu tyli, kad jis galėtų tave mylėti.

“Juk tu mergaitė! Kodėl tavo kambaryje tokia betvarkė?”
Ir štai tau keturiasdešimt. Pas tave paranoja dėl tvarkos tavo namuose. Tu šluostai lėkštę dvidešimt kartų, kad tik niekas nepagalvotų, jog ji riebaluota. Tu fanatiškai plauni grindis ir reikalauji, kad visi puodelius sustatytų į vietas. Tu matai sienas, kurias išterliojo tavo vaikai – ir verki. Namai pavirsta nuolatinio streso šaltiniu – ir tau, ir tavo artimiesiems. O tu tik nori, kad tave mylėtų.

“Juk tu mergaitė! Tu privalai visiems padėti!”
Ir štai tau keturiasdešimt penkeri. Tu visą gyvenimą stengiesi visiems įtikti. Klijuoji kaimynei tapetus, nors ji turi tris suaugusius sūnus. Neši savo draugei sunkius krepšius. Prižiūri svetimus vaikus, net tada, kai turi vakarui savo planų. Atsisakai pasimatymo su vyru, nes turi dirbti šeštadienį. Tiesa, labai dažnai tu tai darai šeimos sąskaita. Tavimi visi gali pasikliauti. Tu nieko neprašai mainais. O jeigu tau kažką pasiūlo – tu, be abejo, atsisakai. Vienintelis žmogus, kuriam tu neturi jėgų – esi tu pati. Tu pamiršai, kas yra grožio salonas ar nauja suknelė. Tu pamiršai, kad galima ramiai drybsoti lovoje su knyga ir niekur neskubėti. Tu nemoki gyventi kitaip. Tu privalai padėti. Kad tave mylėtų.

“Juk tu mergaitė! Kodėl tu šauki?”
Tu neturi teisės būti grubia, pykti, rėkti. Tie jausmai – ne mergaitėms. Ir štai tau penkiasdešimt. Ir visos tos neišsakytos nuoskaudos ir pretenzijos kaupiasi tavo kūne, sukeldamos ligas. Ir tu iki šiol negali pasakyti savo buvusiam vyrui, kad jis liautųsi tau siuntęs kas trečią savaitę savo naujos šeimos nuotraukas. Ir apie tai, ką tu išgyvenai tada – tu taip pat tyli. Ir kai tavo vadovas apkrauna tave darbais, bet nesumoka premijos – tu taip pat tyli. Žinoma, kartais tu nesusilaikai ir sprogsti. Ten, kur saugu. Anksčiau išsiliedavai vaikams. Bet nuo tada, kai jie išvažiavo, beliko tik katė. Tu jau nejauti net ir jos meilės.

“Juk tu mergaitė! Kaip tu gali mane nuvilti?”
Tau šešiasdešimt. Tu visą gyvenimą stengeisi nieko nenuvilti ir neįskaudinti. Tu labai stengeisi būti pavyzdinga mergaite. Bet dabar tu sergi, esi vieniša ir nelaiminga. Tu įpratai, kad kiti tiksliai žino, ko tu nori. Jie žino, kas tau yra geriau, ką tau reikia veikti, kur eiti. O savo norų tu nežinai ir neprisimeni. Tik svetimus. Mamos, tėčio, vyro, vaikų, bendradarbių, draugių. Visai neseniai šį pasaulį paliko tavo mama, ir tu įsivaizduoji, kas tavęslaukia toliau. O juk šiame gyvenime tu norėjai tik truputį meilės…

Būti Moterimi galima išmokti tik iš Moters. Iš laimingos, kurios laimė liejasi per kraštus.
Neįmanoma išauklėti mergaitės, kai pati – užguita ir nelaiminga, kai niekam nesi reikalinga. Ir net moterimi tave sunku pavadinti. Pilka beveidė būtybė, kuri jau nepamena, kada paskutinį kartą džiaugėsi gyvenimu…Kuriai namų priežiūra yra našta. Kaip galime norėti užaugus tapti tokia pat?

Vietoj rėmų ir taisyklių kaip būti mergaite kūrimo, prisiminkime apie tai, kad vaikai mokosi tik iš pavyzdžių. Ir mergaitė būtinai nori tapti moterimi, jeigu ji mato prieš save Laimingą Mamą, kurią labai myli Tėtis. Myli ją už natūralumą, grožį, tyrumą ir moteriškumą. Už tai, kad ji gyvena vedama savo širdies. Už tai, kad lieka savimi. Už jos amžiną jaunystę, kuri atsispindi jos akyse. Už tai, kad ji pati moka mylėti. Ir tik tame ji mato savo pašaukimą – būti mergaite, panele, moterimi ir motina, mučiute.

O frazę “Juk tu mergaitė!” jau seniai laikas pakeisti žodžiais “Aš myliu tave, mano mažyle!” Ir jeigu iki šiol tau niekas to nesakė – prieik prie veidrodžio ir pasakyk sau tai pati…“Aš tave myliu, mano mažyle!”

Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Claudija Tremblay)
http://www.valyaeva.ru/pochemu-zhenshhiny-ne-xotyat-byt-zhenshhinami/